Juliaus Juzeliūno veikla ir jos reikšmė
Juliaus Juzeliūno (1916–2001) veikla pažymėtina stebėtinu įvairiapusiškumu ir produktyvumu. Jis buvo įžymus kompozitorius, pedagogas, mokslininkas, visuomenės veikėjas, jaunystėje – ir atlikėjas (vargonininkas, altininkas, chorvedys).
Gimęs 1916 m. vasario 20 d. Žeimelio apylinkėse juodadarbių šeimoje, J. Juzeliūnas dėl savo įgimtų gabumų, didžiulės valios, atkaklumo ir darbštumo pasiekė muzikos meno aukštumas. Savarankiškai pramokęs groti įvairiais instrumentais ir susipažinęs su muzikos teorijos pagrindais, J. Juzeliūnas vietos vargonininko Juozo Pėželio globojamas 1935 m. pradėjo vargoninkauti. 1939–1944 m. mokėsi Šiaulių muzikos mokykloje Juozo Karoso vargonų ir Povilo Matiuko alto klasėse. 1944–1948 m. J. Juzeliūnas studijavo kompoziciją Kauno konservatorijoje. Specialybės vadovas Juozas Gruodis turėjo lemiamos įtakos J. Juzeliūnui nuosekliai siekti kūrybos tautinio savitumo.
1949–1952 m. J. Juzeliūnas tobulinosi Leningrado (Sankt-Peterburgo) konservatorijos aspirantūroje (vadovas – Viktoras Vološinovas), kurią baigė parašęs Antrąją simfoniją ir disertaciją „Lietuvių liaudies daina kai kurių lietuvių kompozitorių simfoninėje kūryboje". Didžiulio pasisekimo sulaukė jo baletas „Ant marių kranto" (1953), pastatytas Vilniuje, Rygoje, Taline, Lvove.
1957 m. sukurta, bet dėl ideologinių priežasčių tik 1977 m. pastatyta herojinė opera „Sukilėliai" Vinco Mykolaičio-Putino romano motyvais užbaigė ankstyvąjį J. Juzeliūno kūrybos laikotarpį, pasižymintį neoromantinio stiliaus bruožais – daininga melodika, spalvinga harmonija. Vėlyvesniuose kūriniuose, pradedant simfonine siuita „Afrikietiški eskizai" (1961) ir opera „Žaidimas" pagal Friedrichą Dürrenmattą (1968), išryškėjo kompozitoriaus posūkis modernizmo link. Įsigalėjo neoklasicizmui būdingas polinkis lineariniam mąstymui, sudėtingai polifoninei technikai. J. Juzeliūnas sukūrė savitą kompozicijos sistemą, pagrįstą lietuvių muzikinio folkloro konstruktyviosiomis prielaidomis, ir aptartą habilitaciniame darbe „Akordo sandaros klausimu" (1972). Savo kūryboje J. Juzeliūnas yra originaliai panaudojęs ir neeuropinių civilizacijų muzikos elementus.
J. Juzeliūno kūrybos visuma užima itin reikšmingą vietą XX a. antrosios pusės Lietuvos muzikos panoramoje. Išradinga ir nuosaikiai moderni, ekspresyvi ir racionali, integruojanti skirtingų krypčių ir technikų ypatumus, ji išsaugojo aktualumą ir mūsų dienomis.
J. Juzeliūnas daug nusipelnė kaip žymus pedagogas. Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) profesorius per penkiasdešimt metų įteikė kompozitoriaus diplomus 47-iems savo auklėtiniams. (Tarp jų – Justinas Bašinskas, Vytautas Laurušas, Romualdas Twardowskis, Antanas Rekašius, Vytautas Jurgutis, Teisutis Makačinas, Feliksas Bajoras, Vytautas Montvila, Jurgis Juozapaitis, Mindaugas Urbaitis, Rimantas Janeliauskas, Onutė Narbutaitė, Rytis Mažulis, Šarūnas Nakas, Remigijus Merkelys, Vaclovas Augustinas, Zita Bružaitė.) J. Juzeliūnas siekė, kad jo klasės studentai gerai pažintų ir praktiškai perprastų tiek klasikinės, tiek naujosios muzikos raiškos priemonių kompleksą, skatino jų individualių bruožų plėtojimą. Todėl „Juzeliūno mokyklai" būdingas ne tik aukštas profesinis lygis, bet ir jos atstovų stiliaus įvairovė.
J. Juzeliūno asmenybėje darniai derėjo menininkas ir mokslininkas, kompozitorius praktikas ir muzikos teoretikas. Siekis kurti šiuolaikinę tautinę muziką, pagrįstą liaudies kūrybos ir profesionalios kompozicinės technikos priemonių sinteze, skatino jį intensyviai studijuoti tiek folklorą, tiek moderniąją muziką.
J. Juzeliūnas vienas pirmųjų Lietuvoje ėmė tyrinėti liaudies melodijas pagal juose išryškėjusius svarbiausius atramos tonus ir pasiūlė jais grįsti pačių melodijų klasifikaciją. Teorinės studijos „Akordo sandaros klausimu" esminiai teiginiai turi universalios reikšmės visuotinei harmonijos teorijai (melodikos intervalikos struktūros svarba akordikai, akustinio intensyvumo koncepcija ir kt.)
Neeuropinių muzikinių kultūrų tyrinėjimas J. Juzeliūnui leido plačiau atskleisti lietuvių muzikos specifiką pasauliniame kontekste.
Ilgus metus eidamas atsakingas pareigas Lietuvos kompozitorių sąjungoje, J. Juzeliūnas daug nuveikė dėl pažangios lietuvių muzikos orientacijos ir propagavimo. Jis iniciavo ir organizavo Lietuvos kompozitorių sąjungos administracinio pastato ir gyvenamųjų namų statybą.
Neįkainojami J. Juzeliūno nuopelnai Lietuvos muzikiniam švietimui ir mokslininkų ugdymui. Asmeninėmis J. Juzeliūno pastangomis 1957 m. prie Vilniaus pedagoginio instituto buvo pradėti rengti aukštos kvalifikacijos muzikos mokytojai bendrojo lavinimo mokykloms. Jo rūpesčiu 1980 m. Vilniuje buvo įsteigta Specializuota taryba moksliniams laipsniams teikti, reikšmingai stimuliavusi lietuvių muzikos mokslininkų rengimą.
Naują užmojį ir politinę reikmę J. Juzeliūno visuomeninė veikla įgijo šalies nepriklausomybės apyaušriu. Tapęs vienu iš Sąjūdžio lyderių, jo Seimo tarybos nariu, jis aktyviai prisidėjo prie šalies nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo. Jam vadovaujant Komisijai stalinizmo nusikaltimams tirti oficialiai buvo reabilituoti sovietmečiu neteisėtai represuoti Lietuvos piliečiai.
Taigi, J. Juzeliūno kūryba ir veikla paliko neišdildomus pėdsakus visoje Lietuvos XX amžiaus antrosios pusės istorijoje.
Algirdas Jonas Ambrazas
Atsiminimai
Sofija Jūratė Vyliūtė. Paaukočiau savo gyvenimą, kad tik Lietuvoje atsirastų didis kompozitorius!
Danutė Marija Palionytė. Du ypač įsiminę susitikimai
Donatas Juozas Katkus. Trys prisiminimai apie Julių Juzeliūną