Sofija Jūratė Vyliūtė
Paaukočiau savo gyvenimą, kad tik Lietuvoje atsirastų didis kompozitorius!
Ateini žmogus į Žemę nuogas, tuščias – kaip Adomo vaikas, nors po milijoninių erų evoliucijos, rods, galėtumei prašnekt penkiomis, šešiomis kalbomis, griežt violončele Bacho siuitas, siųst zondą į Saturną... Bet ne: pradedi nuo pirmo žingsnio, pirmo garso, pirmos raidės. Proto paveldas – ne paveldimas. Įgyjamas. Ilgu keliu, kuriuo einant būtinas vedlys – Mokytojas.
Mano kelyje J. Juzeliūnas pasirodė staiga, anksti, ir labai ryškiai. Laikraščiuose garsinamas ką tik Leningrado (Peterburgo) konservatorijoje aspirantūrą baigusio talentingo muziko vardas, jo pasiekimai žaibu pervėrė romantišką jaunuolę; egzaltacijos apimta rašiau dienoraštyje: „Paaukočiau savo gyvenimą, kad tik Lietuvoje atsirastų didis kompozitorius!“
Peržengdama konservatorijos slenkstį pirmą kartą Jį pamačiau. Ir pastebėjau gestą, charakterizuojantį Jo būdą, santykius su aplinkiniais. Vyko stojamieji solfedžio egzaminai. Sėdintis prie fortepijono dėstytojas renka akordus, J. Juzeliūnas kažkur už jo nugaros mindžikuoja, aš stengiuosi įvardyti akordus. Ir užstringa vienas. Matau, J. Juzeliūnas reikšmingai judindamas lūpas sufleruoja man… Nepedagogiška? Bet kaip žmogiška. Jis buvo laisvas – nuo suakmenėjusių kanonų, valdininkiškų įsipareigojimų, postų ir vadovavimų. Laisvas ir jaunas. Pirmųjų kūrinių – baleto, Antrosios simfonijos triumfas jo nesuvaržė ir neuždarė į patenkintųjų narvelį. Kaip tas miško genelis kalė ir kalė kietą luobą, žinodamas, ko ieško, tik nežinodamas, ar ras. Ant kambario durų pakabinęs raštelį: „Negaišink laiko sau nė man“.
Mokė mūsų kursą (tris muzikologes ir vieną kompozitorių) kūrinių analizės. Iš anksto perspėjęs, kokias partitūras atsinešti, patiesia jas ant fortepijono, mes susiglaudžiam aplink ir prasideda – nuo teminės, instrumentinės sandaros, dramaturgijos principų iki autoriaus išskirtinumo, epochos ženklų; nepaisydamas aukštosioms mokykloms privalomų programos rėmų, keliauja per Europos, Rytų kultūras, susidomėjęs, azartiškas – tuo užkrėsdamas ir mus. Šnekėt galėjo daug, ilgai, sklandžiai (dažnai su Jadvyga Čiurlionyte vesdavo koridoriuose ilgiausius disputus; beje, J. Čiurlionytė liaudies kūrybos paskaitose irgi krypdavo į šalį – M. K. Čiurlionį, A. Brucknerį, Leipcigą). Reikalaudavo, kad savo sugebėjimus mąstyti ir analizuoti išdėstytume popieriuje. Buvo įžvalgus pedagogas: ant mano darbo sykį užrašė: trūksta profesionalumo… Dabar, kai jau studijų metai paskendę sutemose, galiu drąsiai tvirtinti: jei ko konservatorijoje išmokau, tai tik iš J. Juzeliūno.
Labiausiai įsiminė ne kokie nors Mokytojo dažnai kartojami posakiai, sentencijos, o jų pasakymo tonacija, šviesi nuotaika, džiugus tonas. Jis mokė ne pamokslaudamas, o tarsi apglėbdamas ir vesdamas. Iki klasikinio takelio pabaigos. Toliau – ieškok, galvok, sijok pats. Ne visiems toks metodas patiko. Vieni maištavo, ginčijosi (R. Twardowskis), kiti tylomis abejojo (J. Bašinskas); jie susidarė nuomonę, kad J. Juzeliūnas „modernizmo nemėgsta“. O J. Juzeliūnas nuolat keitėsi – mąstymu, technologija, filosofija. Nuo Pirmosios simfonijos iki „Litanijų“ obojui solo ėjo pažinimo vaisių realizavimo keliu. Nesiekdamas pripažinimo ir nevesdamas paskui save kitų. Jo mokymo metodas neleido rodyti, varžyti, spausti – auklėjo kūrėjus su laisvo pasirinkimo galimybe. Susidūrus pedagogų ambicijoms, nekovojo už savo mokinius – kai kam galėjo atrodyti nejautrus, nedėmesingas, šiltesnių jausmų nenusipelnęs.
Mokytojo autoritetą smarkiai rėmė jo kūryba. Kiekvienos J. Juzeliūno premjeros laukimas įkaitindavo studentiją ir visuomenę, nes tesėdavo muzikinio reiškinio pažadą. Lyg galingas vulkanas, berods jau užgesęs ( po „Sukilėlių“ sudorojimo), staiga sviedė į padanges „Afrikietiškus eskizus“; įsigalėjus folkloro ir profesinės muzikos sintezės paieškoms, metė ant svarstyklių teorijos studiją „Akordo sandaros klausimu“. Kūrybos laisvę, sakė, suteikia žinojimas. Tuo žinojimu ženklino ir savo kūrybos gaires, ir skatino jaunesniųjų aktyvumą. „Baigę studijas, – rašė J. Bašinskas, – mes ir toliau stebėjome Juzeliūną. Jis buvo ir liko mūsų Mokytojas“. Kad turėtų studentą, mylimesnį už kitus, iš šalies negalima buvo pastebėti.
Nežinia, kiek J. Juzeliūną veikė (bet turėjo akumuliuoti) galingo konkurento buvimas, šalia ir nuolat. Tai – Eduardas Balsys. Pradėję nuo iškiliausių ano meto baletų („Ant marių kranto“ – „Eglė žalčių karalienė“), ir toliau ėjo vienas šalia kito aukščiausiomis lietuvių muzikos viršūnėmis: J. Juzeliūnas parašo monumentalią simfoniją „Žmogaus balsas“, E. Balsys – „Dramatines freskas“; J. Juzeliūnas – operą „Žaidimas“ (teisingiau būtų vadinti „Lošimas“), E. Balsys – oratoriją „Nelieskite mėlyno gaublio“; J. Juzeliūnas simfoniją-oratoriją „Cantus magnificat“, E. Balsys –operą „Kelionė į Tilžę“ – ir taip per visą jų brandžiausios kūrybos laiką brėždami intriguojančią paralelę. Gražu, kad nepaisant skirtingų kūrybos ir pedagogikos postulatų, neatsižvelgiant į asmenybių kontraversiškumą, juodu siejo tikra, iš to paties doros ir sąžinės kamieno išaugusi bičiulystė.
J. Juzeliūnas visad buvo jaunas ir maištingas. Laikėsi atokiai nuo bet kokių valdžios institucijų (net Kompozitorių sąjungos pirmininku atsisakė būti renkamas), sudarė įspūdį užsidariusio, antivisuomeniško menininko. Ideologijos tarnų ignoruojamo. Bet nenuraminto (gal todėl „ramybės drumstėjo“?) Ugnikalnio sprogimu prasiveržusio kartu su Sąjūdžiu. Jau septynis dešimtmečius ant kupros nešantis – jaunuolio žingsniu, drąsa, veržlumu. Jis – Atgimimo idėjų tribūnas (KGB įtrauktas į jų juoduosius sąrašus). Vadovaujantis stalinizmo nusikaltimų Lietuvoje tyrimui, Seimo Tarybos narys, Lietuvos mokslų akademijos, Katalikų akademijos mokslo narys. Ir iki paskutiniųjų gyvenimo dienų – kompozicijos katedros dėstytojas. Šviesiausios atminties Žmogus, Kūrėjas, Mokytojas.