Danutė Marija Palionytė
Du ypač įsiminę susitikimai
Jau atgimusioje Lietuvoje, berods 1992 ar 1993 metais, mes, keli tuometinės Valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pedagogai – profesoriai Julius Juzeliūnas, Lionginas Abarius, Juozas Slankauskas ir aš, docentė, buvome komandiruoti į Klaipėdą susipažinti su uostamiesčio Muzikos fakultetų dėstymo metodika ir praktika. Tą žygį, matyt, buvo iniciavęs J. Juzeliūnas, nes jis ėmėsi visų su išvyka susijusių programinių ir administracinių reikalų. Kad būtų paprasčiau ir greičiau, Profesorius pasiūlė visai kompanijai ten vykti jo nuosavu paties vairuojamu automobiliu. Visi mielai sutiko. Man ta kelionė buvo ne tik įdomi, bet ir linksma: profesoriai visą kelią „barstė“ vienas už kitą blizgesnius gyvenimiškų nutikimų (ir muzikinių anekdotų) perlus.
Pasiekę Klaipėdą, joje neapsistojome, mat kompozitorius pakvietė mus apsigyventi jo viloje Palangoje. Niekam nė minties nekilo prieštarauti. Gi Palanga spalio (ar lapkričio) mėnesį jau buvo ištuštėjusi. Juzeliūnų vila, atsigręžusi į ošiančią jūrą, stovėjo tamsi ir šalta. Bet Profesorius dėl to liepė nenusiminti. Tik įėjęs į namo vidų, jis atsiraitojo rankoves ir ėmė klebenti „užsispyrusio“ centrinio šildymo agregatą. Pagaliau šis buvo įveiktas ir į palangiškį pasaulį pamažu įslinko maloni šiluma.
O toliau? Toliau sekė kiti J. Juzeliūno siurprizai: jis netruko pritarkuoti sklidiną dubenį bulvių ir prikepti neįtikėtinai skanių blynų. Po to vaišinomės kvapnių žolelių arbata. Problemų dėl poilsio taip pat nekilo. Mums buvo paskirti atskiri kambariai, o man, vienintelei moteriškei, kad nesušalčiau, kliuvo net dvi šiltos antklodės ir malonus saldžių sapnų palinkėjimas.
Tuomet tad iš arti pažinau šį didį kūrėją ir Žmogų, pajutau jo tėvišką gerumą ir už jokius turtus neįperkamą emocinę šilumą.
Dar atminty įstrigo J. Juzeliūno gebėjimas (ar natūralus poreikis) palaikyti bičiuliškus santykius su, tarkim, ne pirmo svarbumo jaunesniais kolegomis. Kompozitorius niekada nepraeidavo pro šalį nenusišypsojęs, neužkalbinęs, ko nepasiteiravęs. Nepamirštami liko jo ypatinga intonacija ištarti žodžiai – „O, aš gerai žinau KĄ TAI REIŠKIA“. Tai buvo laikas, kai aš skaudžiai gedėjau savo Mamos. Jo dėmesys mano nelaimei paguodė ir tarsi išmagnetino gūdžią neviltį. Tuokart pajutau, kad ir Profesoriaus, prieš du dešimtmečius atsisveikinusio su savąja Motina, širdyje vis dar tvyro juoda netekties tuštuma...