Donatas Juozas Katkus

 

I

 

Kai įstojau į konservatoriją, Julius Juzeliūnas, vienas didžiausių nūdienos kompozitorių, jau buvo mitinė figūra. Grodamas Lietuvos kameriniame orkestre, buvau jo Koncerto smuikui ir vargonams premjeros dalyvis. Grojau, bet kažkaip tos muzikos neįvertinau, nes pagrindinį dėmesį per repeticijas kaustė Eugenijaus Paulausko ir Leopoldo Digrio figūros ir jų pasišmaikštavimai. (E. Paulauskas L. Digriui: „Tu turbūt nebuvai mokykloje, kai mokė skaičiuoti iki trijų...“) Nelabai supratau, ką grojau, nes tekstas tuo metu atrodė nepatogus ir sunkiai išmokstamas. Tačiau koncerto įrašas man patiko. Vėliau lėkėm klausytis Juzeliūno simfoninių kūrinių; jų jėga ir ilgai besitęsiantis fortissimo tiesiog hipnotizavo. Be abejo, „Afrikietiški eskizai“ buvo nuostabūs, žavėjo jų spalvingumas, egzotika, ir tai kėlė pasididžiavimą, kad turim tokį kompozitorių. Didelį įspūdį paliko ir prof. A. Ambrazo paskaita Konservatorijos Mažojoje salėje apie J. Juzeliūno harmoninę sistemą, struktūravimo principus. Detaliausiai išdėstyta buvo Juzeliūno pirmojo kvarteto analizė. Pirmą kartą supratau, kad už romantinės kalbos slepiasi dar ir muzikinių struktūrų jėga, kurianti muzikos reikšmę. J. Juzeliūno iniciatyva Konservatorijoje buvo įkurta taip vadinama Muzikologijos laboratorija, kuri turėjo įkūnyti Juzeliūno idėją: jo atrastų atraminių lietuvių liaudies tonų pagrindu sukurti universalią struktūrinę ir harmoninę kalbą, kuri visiems lietuvių kompozitoriams taptų nacionalumo atrama. Toje laboratorijoje dirbo geriausi to meto muzikologai: Algirdas Ambrazas, Juozas Antanavičius ir Antanas Venckus. Tačiau labai greitai šio trejeto idėjos išsiskyrė. Labiausiai Juzeliūno idėjoms ištikimas išliko A. Ambrazas. J.Antanavičius parašė disertaciją muzikos nacionalumo klausimais, tačiau ji buvo abstraktesnė. O A. Venckus ėmė kritikuoti Juzeliūno idėjas, harmoninę koncepciją. Tarp judviejų ėmė ryškėti labai stipri skirtis, nesutarimai, kurių kulminacija buvo tada, kai Juzeliūnas Mokslo taryboje visiškai sukritikavo A. Venckaus darbą apie M. K. Čiurlionio fugą b-moll, apkaltindamas A. Venckų formalizmu. Tai buvo garsi to meto byla.

 

II

 

Vilniaus kvartetas, kuriame grojau, padėjo susipažinti ir su pačiu autoriumi. Kai pradėjome ruoštis Lježo konkursui ir reikėjo pasirinkti modernų kūrinį, nekilo abejonių, kad tai turi būti lietuviškas kūrinys. Tad apsistojome prie didžiausio lietuvių kvartetų kūrėjo J. Juzeliūno Trečiojo kvarteto. Pamenu, reikėjo įveikti šio kūrinio išorinį piešinį, taip pat ir savo įpročius, muzikinį mąstymą, atrasti iš to sunkaus, „gruodiško“ šokio detalių besiveržiančius muzikinius įvaizdžius, kalbančią prasmę. Dirbome ir su pačiu autoriumi. Ir galiausiai pajutome tai, kas tarsi slėpėsi už muzikos struktūrų. Kai Lježo konkurso trečiajame ture grojome Juzeliūną, pajutome triumfo dvelksmą. Ovacijos, prašymai gaidų, informacijos apie kūrėją ir t. t. Gavome ir pirmą konkurso premiją. Grįžę su J. Juzeliūno kvartetu apvažiavome vos ne visą Lietuvą. Kvarteto garbė užsienyje atrado pripažinimą ir mūsų klausytojų širdyse. Jeigu sako, kad gerai užsienyje, vadinasi, gerai ir mums. Pagrojome ir jo naują, Ketvirtąjį, kvartetą, vėliau Koncertą klarnetui, vokalinį kūrinį „Gėlių kalbėjimas“ ir t. t. Tad bendravome nemažai. Juzeliūnas buvo man labai geranoris, labai norėjo, kad parašyčiau disertaciją. „Tu, berneli, nesiblaškyk, rašyk disertaciją“, – kartodavo sutikęs. Bet neparašiau. Su Juzeliūnu labai suartėjau Nepriklausomybės atkūrimo, Sąjūdžio metais. Konservatorijoje įsikūrė Sąjūdžio grupė, kurios aktyviausiu nariu tapo J. Juzeliūnas. Mums, kitiems grupės nariams jis nurodydavo, ką turime daryti, juo labiau, kad buvo Sąjūdžio viršūnėse – Lietuvos sąjūdžio taryboje. Aš tebuvau tik Vilniaus sąjūdžio tarybos narys, tad J. Juzeliūno žodis būdavo lemiamas. Pradėjome rengti Lietuvos konservatorijos pertvarkos modelius, pirmiausia kovojant prieš senesnę Konservatorijos valdžią – šiuo atveju prieš rektorių V. Laurušą. Ta kova buvo kažkokia dirbtinė – visi gerai vienas kitą pažinojome, V. Laurušas nuo pat vadovavimo Kompozitorių sąjungai laikų buvo labai gerbiamas, tad puikiai supratome, kad jis tuo metu turėjo būti politiškai lankstus, derintis prie CK valdžios, tuo daug padėdamas visiems kompozitoriams, tarp jų ir J. Juzeliūnui. Taigi „persitvarkymas“ konservatorijoje greit nuslūgo, įsibėgėjant kitiems politiniams įvykiams. Per sausio įvykius Konservatorijoje budėdavo ir rektorius V. Laurušas, tad mūsų užsidegimas greitai išblėso.

 

III

 

J. Juzeliūno muzika, kaip jau visuotinai pripažinta, yra tikra J. Gruodžio idėjų tąsa, išvystymas, bet kartu ir beveik neatpažįstama jų transformacija. Tie amžiaus pradžios idėjų atgarsiai – tai XIX a. romantizmo dvelksmas, mažų tautų atgimstantis siekis įsilieti į didžiąją Europos kultūrą. Svarbiausia buvo Nacionalinė opera, liaudies muzikos ypatybėmis grindžiama muzikinė kalba, įpinta į romantizmo stilistikos modelį. Nuo M. K. Čiurlionio ir Č. Sasnausko laikų ateinanti nacionalinė lietuvių muzika kalbėjo tik viena kalba – tik lietuvių liaudies muzika pagrįsta kūryba tegali sudominti Europą šia maža atgimstančia tauta. Tos vertės centras – liaudies dainos, didžiausia vertybė lietuviams, net neklausiant, ar tai bus tokia pat vertybė Europai. Tapo įprasta gaudyti visus užsienio komplimentus lietuviškai dainai, o G. E. Lessingas buvo tapęs didžiausiu jų vertės ekspertu. J. Gruodis, neneigdamas, kaip atrodė, to neginčijamo vertės pagrindo, suprato, kad reikia žengti modernizmo keliu. Tas modernizmas anuo metu regis glūdėjo tik harmonijos ieškojimuose, juk Europos muzikos modernizmas prasidėjo R. Vagnerio harmonijos naujovėse. Natūralu, kad J. Gruodžio romantinis pasaulėvaizdis rėmėsi naujesne už J. Naujalio harmonija. Europos muzika lietuviams buvo ryškiai suaugusi su tuo romantiniu muzikos pasauliu, vaizdingumu, lyrizmu ir gražiomis melodijomis. Net naujieji lietuviški modernistai, išsimokslinę Europos konservatorijose, – V. Bacevičius, V. Jakubėnas, J. Kačinskas – nuo tos pamatinės estetinės gairės – kas yra muzika ir jos grožis, prasmė ir suprantamumas, kas yra svarbu klausytojui – toli nenuklydo. Net toks radikalas kaip V. Bacevičius kai kur savo kūriniuose įpindavo lietuvišką liaudies dainą. Iš J. Gruodžio mokyklos išaugęs J. Juzeliūnas esminio jo muzikos motyvo – lietuviška muzika plius jos išvystymas, moderninimas – nenukrypo. Ši pamatinė idėja, beje, gulė ir į sovietinės muzikos estetikos, jos griežtų reikalavimų pamatus – romantizmo suformuotą liaudiškumą, tačiau iki minimumo redukuojant modernizmo (t. y. svetimos ideologijos) aspektą. Lietuvoje pirmą kartą šiai estetikai apie 1970-uosius pasipriešino tik O. Balakauskas, savo polemikoje su V. Landsbergiu. J. Juzeliūnas šioje estetinėje tradicijoje atsidūrė Lietuvoje kuriamos muzikos centre. Tad jo muzikos analizėje reiktų ieškoti šių dviejų estetikų bruožų. Iš tų, tarsi iš lietuviškų, atraminių intonacinių ląstelių J. Juzeliūnas sukuria savo kūrinių harmoninę kalbą. Tačiau iš esmės ji tolima nuo lietuviško folkloro. Tai modalinė technologija. Tačiau savo gilumoje ji turi atpažįstamumo bruožų. Ko gero, labiau čia atrastume J. Gruodžio muzikos įvaizdžių. Kitas originalus J. Juzeliūno muzikos aspektas – jo kūrinių forma. Per visą savo kūrybinį gyvenimą J. Juzeliūnas bene labiausiai eksperimentavo šioje srityje. Jeigu jo ankstyvasis Koncertas-poema dar yra trijų dalių klasikinės struktūros, o „Afrikietiški eskizai“ yra miniatiūrų vėrinys, tai vėliau jis pasuka link komplikuotų vienadalių kompozicijų, į improvizaciškus plotus jungdamas įvairius muzikos charakterius. Juzeliūnui pavyko sukurti jų vientisumo įspūdį. Tą vientisumą kuria J. Juzeliūno itin mėgiamas šokio pobūdžio ritmizuotas judėjimas, asimetrinės atramos. Šia prasme kompozitorius savo kūriniuose tarsi priešinasi standartiniams, kvadratiniams paties naudojamas ritminiams moduliams, kurie įrašyti jo kūrinių ilgose keturių aštuntinių eilėse. Tad tas lūžtantis asimetriškas ritmas tampa J. Juzeliūno stiliaus bruožu tiek šokiniuose, tiek lyriniuose, dainingai kalbančiuose epizoduose. Juzeliūnas – stiprus lyrikas. Keista, bet pradžioje jo melodika atrodė dirbtina ir abstrakti – šiandien ji vis labiau tampa vaizdinga ir kalbanti. Prisiminsiu tik epizodus iš jo „Gėlių kalbėjimo“, kur asimetrinio ritmo fone skamba nuostabus intymiausias balso rečitatyvas. Tikras šedevras. Kaip ir kiti to laikotarpio kompozitoriai, J. Juzeliūnas nevengė aleatorinės technikos; tai susiję su jo stipriu spalvinės muzikos pamėgimu. Koloritas, skambesio spalva jam buvo itin svarbi dar nuo „Afrikietiškų eskizų“. Labai dažnai kūrinių įžangose tyliai kvėpuojantys harmoninių spalvų epizodai kuria paslaptingą, vaizduotę žadinančią skambesio erdvę. Spalva itin svarbi lyrinėse, kontempliacinėse vietose. Jo muzika kupina faktūrų spalvinių atradimų, jis mėgsta atrasti tuo metu retai naudojamas instrumentų garsų išgavimo technikas; jomis kuria paslaptingas, vos artikuliacijomis ir spalva nužymėtas muzikos dėmes. Ir vis dėlto savo šokiniais ritmizuotais charakteriais, kalbiškai artikuliuotu lyrizmu J. Juzeliūnas yra kompozitorius, išlaikęs tradicines vertybes. Jis siejasi ir su J. Kačinsku, ir netgi su V. Bacevičiumi. Laikydamasis muzikos reikšmių konvencijos, jis savotiškai artimas postmodernizmui. Ir tai įrodo dabartinė jo muzikos būtis, jos renesansas, atradimai.

 

grįžti

© Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2016. Kontaktai: +370 5 272 1727, info@lks.lt. Svetainę remia LR Kultūros ministerija.