Kokias lietuvių kompozitorių asmenybes galėtumėte gretinti su Juliumi Juzeliūnu?
Gretinti kitus su Juliumi Juzeliūnu nėra paprasta. Jo išugdytų pusės šimto mokinių kūriniai tapo svaria lietuviškos muzikos dalimi ir atliekami pasaulio naujosios muzikos scenose. Jo nuopelnus mūsų kompozitorių mokyklai rodo jo auklėtinių sėkmė kūrybos forumuose - tarp vienuolikos lietuvių autorių, laimėjusių tarptautinius kompozicijos konkursus, septyni yra Juzeliūno mokiniai. Iškilią asmenybę liudija įspūdinga pilietinė veikla ir pažiūros, pranokusios tuometinį laiką. Sąjūdžio judėjimui tampant politine jėga, Profesorius, atsisakęs politiko karjeros ir sugrįžęs prie kūrybos ir jos mokymo parodė, kas svarbiausia talentams ir pašauktiesiems. Ir... štai paradoksas: jo kūryba, praturtinusi XX-ojo amžiaus muzikos istoriją, iki šiol labai mažai žinoma Lietuvos ir kitų šalių naujosios muzikos klausytojams.
J. Juzeliūno studijų ir vėliau dėstymo laiku buvo svarbus „darbas su medžiaga“ – apsibrėžto kompozicinio metodo taikymas. Ar kada nors jis mokė Jus tiesiog žaisti – improvizuoti, eksperimentuoti?
Prisimenu Profesoriaus pastebėjimus ir patarimus, sakytus visuomet tada, kai jie buvo reikalingiausi. Jo klasėje visi anksčiau ar vėliau suprasdavome, kad svarbu ne vien komponavimo priemonės, bet ir kūrybos išmintis. Profesorius žinojo, kad kūrinio medžiagą lemia ir valdo ne tik jis, bet ir kažkas aukštesnis. Nors žaidimas nebuvo Profesoriaus mėgtas žodis, jis buvo lengvumo ir žaismės Meistras. Puoselėdamas nuoseklų ir apgalvotą darbą, vingiuotu kūrybos keliu jis vedė lengvai ir sklandžiai. Jo pamokose buvo ką išmokti, visų pirma aukščiausios išminties, jog tik žaidžiantis žmogus yra laimingas.
Ar buvo jūsų bendravimo kelyje kokių barjerų, kokio nesusikalbėjimo, kurio prasmė išaiškėjo tik vėliau?
1980-ųjų rudenį įvykusią kūrybos pamoką prisimenu iki šiol, tai buvo ketvirtieji mano studijų metai. Tuo metu, domėdamasis Alfredo Šnitkės idėjomis, rašiau kūrinį smuikui, altui, fortepijonui ir vargonams. Šiame ko gero įdomiausiame studijų laikotarpio darbe mėginau gretinti atrodė priešingus dalykus – serialią ir politonalią medžiagą. Kūrinį ketinau pateikti pirmą kartą Katedros rengtame kompozicijų konkursui. Kai prieš konkursą partitūros eskizus prie instrumento parodžiau Profesoriui, pastebėjau, kad kūrinys jam kelia rimtų abejonių. Pasakęs keletą bendro pobūdžio pastabų, jis patarė kūrinio pabaigoje pakartoti pradinę medžiagą, sakydamas, kad tai sutvarkys kūrinio formą. Patarimas man atrodė netiko kūrinio idėjai, todėl ėmiau argumentuoti, kad tai prieštarauja medžiagos plėtojimui ir nesisieja su pasirinktu formos sprendimu. Abiejų argumentai vedė labai toli, abu jų nepristigom... Pastebėjęs, kad patarimo nepriimu, Profesorius, vietoj argumentų pasitelkė to laikmečio stereotipą: „Konkurse kūrinio forma negali būti be reprizos, tai labai svarbu. Pats žinai, kokie šalia stovi rūmai“ (tuo metu – Valstybės saugumo komitetas, Gedimino pr. 40). Ir pridūrė, kad koncerto Didžiojoje salėje klausysis ir tos įstaigos klausytojai, todėl konkursas ne vieta eksperimentams. Manydamas, kad kūrinys tiems „klausytojams“ nebus įdomus, Profesoriaus patarimo nepaklausiau. Atsisveikinant jo veide pastebėjau nusivylimo, bet jaučiausi teisus. Vis dėlto po kelių dienų supratęs, kad mūsų diskusijoje teisaus nebuvo ir negalėjo būti, kūrinio reprizą paženklinau sonatos žyme. „Istorijos“ pabaiga buvo labai netikėta: po koncerto konkursas dėl neaiškių priežasčių buvo atšauktas! Nei tada nei vėliau su Profesorium apie tai nekalbėjom, todėl lieka tik spėlioti, ar konkurso atšaukimo kartais neišprovokavo šio “eksperimentinio” kūrinio sukelta ovacija. Džiaugiausi, kad akademines ribas peržengusi diskusija nepakeitė mūsų kolegiško ir atviro bendravimo. Atsakymus į tuo metu kilusius klausimus radau gerokai vėliau. „Reprizos“ patarimą galėjo lemti Profesoriaus kūriniuose meistriškai plėtota sonatos forma, kurią jis mėgo ir labai gerai žinojo. Jo patarimą galėjo „inspiruoti“ ir sonata kūrinio pavadinime su dada trumpiniu – Dasonata. Kodėl Profesoriui, garsėjusiam tolerantišku studentų darbų vertinimu, tuokart buvo taip svarbu, kad paklausyčiau patarimo – suprasti, tikiuosi, nepristigs gyvenimo...
Ar turėjo Jums įtakos profesoriaus domėjimasis muzikos teorija, ar jis skatino Jus plėsti žiūros tašką?
Kai 1982 įgijęs kompozitoriaus diplomą buvau paskirtas kūrybos mokytoju į Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą, nežinojau, jog mokytojausiu vos kelis mėnesius. Po vasaros atostogų grįžęs į Vilnių ant rašomojo stalo radau mano planus pakeitusį Profesoriaus laišką, kuriame perskaičiau kvietimą kūrybinei-mokslinei stažuotei Muzikos akademijoje. Kadangi po studijų norėjau užsiimti vien kūryba, to kvietimo jau buvau atsisakęs. Tačiau Profesorius laiške paminėjo svarbų argumentą: „Visi didieji XX a. kompozitoriai – Bartokas, Schönbergas, Hindemithas ir Messiaenas – buvo profesionalūs muzikos teoretikai“... Supratęs, kad tai ypatinga užduotis, kvietimą priėmiau. Už tą laišką Profesoriui esu labai dėkingas.
Kokį J. Juzeliūno elgesio pavyzdį prisimenate?
1984 metais Valstybinėje filharmonijoje vykusioms Juozo Gruodžio šimtmečio iškilmėms Profesorius manęs paprašė, kad jo mokinių vardu parengčiau sveikinimo žodį. Po koncerto įvykusiose vaišėse dalyvavo žinomi menininkai, to meto kultūros įstaigų ir vyriausybės vadovai. Jų šurmulyje nepastebėjęs Profesoriaus, pamačiau jį stovintį atokiai nuo visų ir stebintį pobūvio dalyvius. Kai priėjau, pastebėjęs mano jaudulį (oficialiose iškilmėse dalyvavau pirmąkart) jis ėmė pasakoti smagius nutikimus „iš gyvenimo“, pabaigoje tarsi sau pasakydamas: „Matai, gyvenime ne užimamos pareigos ar karjera svarbiausia, o išlikti už kitus mažesniu ir nepastebimu, gerbiamu ir mylimu“. Tai vieninteliai to vakaro žodžiai, kuriuos prisimenu iki šiol.
Ar Profesorius atskleisdavo savo pažiūras, dalydavosi sunkumais, kuriuos patirdavo savo kelyje?
Rašydamas disertaciją Profesoriui kartą pasiguodžiau, kad aspiranto stipendija maža, kad esu vedęs, auginame dukrą... Profesorius, pasirėmęs savo patirtimi, atsakė: „Kai uždirbau dešimt rublių, mėnesio pabaigoje man stigo vieno rublio, kai uždirbau šimtą – stigo dešimties, kai uždirbu penkis šimtus, jau stinga penkiasdešimties“... Ir čia pat priminė, jog geriausi gyvenimo dalykai už pinigus neįgyjami.
Koks J. Juzeliūno posakis Jums labiausiai įstrigęs atminty?
Kai 1987 metų pavasarį, grįžęs iš Druskininkų jaunimo muzikos dienų, Profesoriui padovanojau spaustuvės dažais kvepėjusią pirmąją „Jaunos muzikos“ knygelę, suglumau stebėdamas, kaip jis susijaudino ir ilgai ją sklaidė. Nejaukioje tyloje užvertęs leidinuką ir padėjęs prieš save ant stalo, tarsi kad kas nenugirstų, tyliai pasakė: „Jei tai būtum padaręs prieš kelis metus, ne tik tu, bet ir aš būtume atsidūrę Sibire“... Nesumojant, ką atsakyti, dingtelėjo mintis, kad to negali būti, bet po akimirkos tuo jau abejojau. Įtampą ištirpdė Profesoriaus šelmiška šypsena, tarsi bylojusi, jog prireikus, jis smagiai vyktų drauge...
Garsėjęs kaip ramybės drumstėjas, ar dažnai „sumaišydavo Jums kortas“?
Juzeliūnas sakyčiau niekada specialiai nedrumstė kitų ramybės ir „nemaišė kortų“. Jo veržlias iniciatyvas lėmė aiškus supratimas ir matymas, kaip turi būti bendruomenės, katedros ar kūrybos lauke. Juzeliūno veikla neturėjo pastebimo ryšio su asmenine nauda, jam visuomet svarbu buvo BENDRAS REIKALAS. Šis posakis jo mokinių iniciatyva 1991 metais virto Seimo barikadų simboliu. Be Juzeliūno pasišventimo individualybių ugdymui Lietuvos nepriklausomybė būtų buvusi kitokia.
Ar Profesorius mėgo drausti ir varžyti iniciatyvas, ar priešingai – pritardavo joms ir sumanymams suteikdavo sparnus?
Kai 1992 vasarą, pasibaigus antriems stažuotės Vokietijoje metams, grįžau atostogų, dėl išvykimo susilaukiau kai kurių kolegų atvirų priekaištų. Tačiau buvo malonu, kai atsivėrus kūrybos perspektyvoms Vokietijoje, mano ilgesniam išvykimui pritarė Juozas Antanavičius ir Julius Juzeliūnas. Prisimenu, kaip Juzeliūno vizuotame mano prašyme išvykti, tuometinis Muzikos akademijos rektorius Vytautas Laurušas įrašė: „Išleisti paskutinį kartą“. Tuo metu nė pats žinojau, kad „paskutinis kartas“ užtruks 18 metų ir Profesorius mano sugrįžimo nesulauks... Paskutinį kartą susitikom 1997-ųjų vasarą. Nors išvykimo nuotolis darė savo, miela ir šviesi Profesoriaus nuostata, jog kūryba yra svarbiau už sugrįžimą, nesikeitė. Tai ypatinga, nes pasakyta tuo laiku, kai kiti kolegos, muzikai atsidūrus valstybės nuošalėje, privalėjo imtis „nekūrybiškų“ darbų ir rūpintis išlikimu.
Lietuvos muzikinėje kultūroje išskiriama Juozo Gruodžio kompozicinės mokyklos reikšmė, ją tęsė ir Julius Juzeliūnas. Kaip manote, ar bus einama toliau šia linkme?
Tautinę savimonę ir iš jos kilusias nacionalines kūrybos mokyklas šiandien silpnina beatodairiška kultūrinė migracija. Išsivysčiusių šalių muzikos akademijos šiandien užtikrina kokybiškas kontrapunkto ar orkestruotės studijas, tačiau suomio ar brito tautinių idėjų sklaida, dėstant kūrybą Paryžiaus ar Lisabonos muzikos akademijose įvairių kraštų talentams, tampa iliuzija. Ar šimtmečiais puoselėti Europos tautinių kultūrų savitumai atgims naujame „viršnacionaliniame“ mene, žinosime įpusėjus XXI amžiui. Vilčių mažai, bet meno raidoje gausu netikėtumų.
Ar pritariate Profesoriaus nuomonei, kad „bene reikšmingiausia, kartu ir sunkiausia yra SU-TAR-TI su savimi“. Gal esate gavęs tokio sutarimo receptų?
Kai nesąžininga kūryba tampa savęs ir kitų mulkinimu, Profesoriaus praktikuotas sutarimas su savimi yra ko gero vienintelis „išgijimo“ receptas.
2016-12-06