Kokias lietuvių kompozitorių asmenybes galėtumėte gretinti su Juliumi Juzeliūnu?
Pirmiausia, unikalią kompozicinę erdvę suformavusį Bronių Kutavičių. Pedagoginės veiklos kokybės aspektu – Vytautą Barkauską. Visuomeninės veiklos aspektu – deja, tokio nerandu.
Lietuvos muzikinėje kultūroje išskiriama Juozo Gruodžio kompozicinės mokyklos reikšmė, ją tęsė ir Julius Juzeliūnas. Kaip manote, ar bus einama toliau šia linkme?
Visais prieinamais būdais reikia rungtis su universaliu kosmopolitizmu. J. Gruodis ir J. Juzeliūnas – puikūs tokios veiklos pavyzdžiai. Nėra giluminių tautinių (baltiškųjų) šaknų – nėra ir originalios kūrybos.
Kokiais gyvenimo momentais prisimenate savo Mokytoją?
Pirmiausia, vertindamas jo pedagogikos kokybę.
Kokie J. Juzeliūno posakiai ar koks elgesio modelis yra labiausiai įstrigęs atminty?
Kantraus žmogaus elgesio modelis: žiūrėti ir klausytis besikapstančio jauno žmogaus muzikos ir, nepažeidžiant jo vizijos, patarti – nelengvas išbandymas...
Ką mėgstate iš J. Juzeliūno kūrinių, galbūt kai kurie, laikui bėgant, skamba visai kitaip?
Specialiai – neklausau, kitaip nevertinu, o kūrybą prisimenu kaip pakankamai aktualią – negaliu ko nors išskirti, vertinu kontrapunktų kokybę, derminį darnumą. J. Juzeliūnas nebuvo melodijų meistras (priešingai nei E. Balsys) tad muzikinė dramaturgija, erdvinė konstrukcija, jos pavyzdinė logika žavi ir dabar.
Su kokiomis Mokytojo savybėmis buvo sunkiausia susitaikyti?
Neturėjau prie ko taikytis, dirbau stropiai, tad bendravome korektiškai.
Ne paslaptis, kad tarp Eduardo Balsio ir J. Juzeliūno mokyklų buvo ir tam tikros konkurencijos. Ar jautėte įtampą tarp saviškių ir „priešininkų stovyklos“? Ar jaučiatės ir gyvenime priklausąs Juzeliūno mokinių klanui?
Vėlgi – kitaip nei E. Balsys, J. Juzeliūnas buvo daugiau individualistas, neatverdavęs savo vidaus pasaulio, tad, kiek prisimenu, kokios nors mokinių grupės nebūrė, visos pamokos būdavo griežtai individualios.
Kas pasikeičia vertinant kūrėjo darbus, kai jo jau nebėra tarp mūsų?
Geriau suvokiami bendrieji jo mąstymo kilmės pradai – tai Lietuvis, didis Lietuvis.
J. Juzeliūno studijų ir vėliau dėstymo laiku buvo svarbus „darbas su medžiaga“ – apsibrėžto kompozicinio metodo taikymas. Ar kada nors jis mokė Jus tiesiog žaisti – improvizuoti, eksperimentuoti?
Mokė kantriai dirbti, logiškai mąstyti, vengti atsitiktinumų – tad tikrai ne žaisti, o mokytis kompozitoriaus amato.
Galima dirbtinai stengtis kurti kieno nors populiarumą, ar jį pratęsti laike, bet jeigu kūryba nebemaitinama savomis idėjomis, tai pastangos lieka bergždžios. Tai pirmiausia pajunta profesionalai. Kaip manote, kurios J. Juzeliūno kūrybos versmės dar trykšta stipriausiai?
Konstruktyvusis pradas, derminė kūrinio struktūra – tarsi raktas į gaivų skambesį, o kas to nepaiso –visada pralaimi.
Pierras Boulezas yra sakęs, kad „kūryba egzistuoja tik tada, kai nenumatyta tampa neišvengiama“. Kokiu būdu J. Juzeliūnas sustiprindavo Jūsų pasitikėjimą tuo atrastu neišvengiamumu?
Sieju mintį su jo mėgiamos „razinos“ – intonacinio, tematiškojo branduolio atradimu kūrinio koncepcijai formuoti. Pagrindinis dėmesys ir būdavo skiriamas tam, kaip suformuoti kūrėjo vidinį emocinį būvį, iš kurio rastųsi ta netikėta, gaivi „razina“.
Ar jis turėjo numylėtinių tarp mokinių, o ir platesnėje bendruomenėje?
Nepastebėjau.
Ar buvo Jus kada paveikęs profesoriaus domėjimasis neeuropinėmis kultūromis, ar skatino plėsti žiūros tašką ir Jus?
Specialiai – ne, nes tai primestų mąstymo modelį, bet domėjimąsi komponavimo teorijomis – taip; nors niekada nebuvo kalbos apie serijinį komponavimą – tai turėjo atrasti pats mokinys, jei tos nežinomybės jam reikėjo.
J. Juzeliūnas buvo pasiryžęs klausytojų simpatijas užkariauti vis iš naujo. Keitė žanrus, inspiracijų šaltinius...
Kompozicinės sistemos modelį keitė ne vienas kompozitorius (prisiminkime I.Stravinskį – visais atvejais didį tautinį rusų kompozitorių), tad perėjimas iš grynai akademiško romantizmo (bet tai – tobula amato mokykla) į charakteringesnį, labiau dermiškai apibrėžtą stilių buvo natūralus jo evoliucijos etapas. Vėliau atsiradę serialumo elementai taip pat – natūrali raida, to pakanka lietuviškame folklore. Nemanau, kad jis turėjo tikslų ką nors stebinti.
Garsėjęs kaip ramybės drumstėjas, ar dažnai „sumaišydavo Jums kortas“?
Niekaip – ėjau savu keliu, juk mokiausi komponavimo meno abėcėlės.
Profesorius yra sakęs: „Jeigu bandysiu mokinį ‚tempti‘ pagal savo supratimą, jis juk netaps nei manimi, nei savimi“. Ar Jums tiko tokia blaivi pedagogika?
Apie tai nekalbėjome, bet vėliau supratau, kad tai didžiausia jo pedagoginio talento vertybė – jo mokiniai geriau įvaldę konstruktyvųjį pradą, buvo skirtingesni intonacijų pasaulyje.
Kokias Mokytojo stilistikos ypatybes labiausiai norėjote atmesti?
Nestudijavau jo darbų, nemėgdžiojau, jis tą skatino, tad nebuvo ką atmesti, gal tik tam tikras daugiažodžiavimas kiek erzino, bet tai taip pat mokymosi dalis.
Ar užtekdavo Profesoriui kantrybės išlaukti, kol studentas sukraus savo kūrybinį pumpurą? Kaip žinome, dėstytojo atsakomybė dėl būsimo rezultato kartais verčia imtis įvairių priemonių...
Užtekdavo, jei jis matydavo mokinio potenciją – jis niekada nieko netaisė, nelietė natų, tik griežtai reikalavo tvarkos partitūrose.
Kaip Juzeliūnas priimdavo savo studentų skirtybes? Ar taikė jiems skirtingus kriterijus? Ar dalydavotės tuo, ką ir kaip brandino?
Ne, tik dalykiški kontaktai.
Jūsų požiūriu, kas iš J. Juzeliūno mokinių labiausiai nutolo nuo Mokytojo nubrėžtos orbitos, o kas yra arčiausiai?
Nemanau, kad įmanoma kažkur nutolti nuo universalių estetinių vertybių, tad kitų autorių kompozicijų „rūbai“ – neesminis dalykas.
Ar Jums svarbesnė buvo J. Juzeliūno suformuota teorija, jo paties kūrybos pavyzdys ar pastabos, kurias išgirsdavote apie savo rašomą muziką?
J. Juzeliūnas buvo šykštus pastaboms, o jo suformuota teorija man nekėlė intereso, turint galvoje O. Messiaeno kontekstą, kurio veikalo originalą jau turėjau, tad supratau ir E. Balsio pareikštos kritikos pagrįstumą.
Ar jis skatindavo permąstyti išeities pozicijas?
Tai vėlgi jo pedagoginio takto ir kantrybės problema; žinoma – taip, tik svarbu, kiek tas procesas gali užtrukti.
Nors Juzeliūnas buvo laikomas konstruktyvistu, bet ne kartą yra pabrėžęs intuityvaus prado būtinumą. Tik jį turbūt sunkiausia mokiniams buvo perimti?
Visų kompozitorių problema rasti tinkamą meninę-intonacinę idėją, tai visiems sunku, bet atsitiktinumų jis nepalaikė.
Ar buvo jūsų bendravimo kelyje kokių barjerų, kokio nesusikalbėjimo, kurio prasmė išaiškėjo tik vėliau?
Ne, kiekvienas dirbo savo darbą.
Ko Profesorius daugiausia iš Jūsų reikalaudavo?
Tvarkos partitūrose.
Šiandien jau nebėra ne tik Mokytojo, bet ir dalies vyresniųjų mokinių. Tarp baigusiųjų Juzeliūno klasę (nuo pirmojo 1955 m. iki paskutiniojo 2000 m.) – beveik pusė amžiaus. Tai ištisa epocha, per kurią keitėsi istorinė aplinka, muzikos stilistika. Negalėjo nekisti ir dėstymo būdas. Ką iš tos kaitos esate užfiksavę?
Vis aštriau kyla kompozitoriaus profesionalumo – amato įvaldymo – problema stochastikos antplūdžio eroje (ko gero – klausytojų mulkinimo eroje). Žaidimai žaidimais ir lieka, kad ir į kokį klouno rūbą juos bevilksi...
Ar jis atskleisdavo savo pažiūras, dalydavosi sunkumais, kuriuos patirdavo savo kelyje?
Tikrai ne, buvo uždara asmenybė.
Kuri iš Juzeliūno visuomeninės veiklos sričių Jums atrodo svarbiausia? Prie ko galbūt prisidėjote ar norėtumėte prisidėti?
Svarbiausia – puiki, nors ir ne visiems patinkanti kūryba, o dar svarbiau – pamokantis prioritetas teoriniam palikimui. Didžiuojuosi, kad sekdamas jo pėdomis galėjau prisidėti prie kontrapunkto teorijų integravimo į mūsų terpę.
Profesorius muziką laikė aukštų kompetencijų sritimi ir labai aiškiai skyrė mėgėjų statusą nuo reikalavimų profesionalams.
Visiškai remiu tas jo mintis – mėgėjas nepakeis profesionalo, nors ir kokiomis gražiomis plunksnomis neapsikaišytų. Jei dailininkas nevaldo piešinio, o kompozitorius – kontrapunkto ar nesuvokia kitų muzikinį audinį formuojančių vektorių iš esmės, tai visada pasijus.
Ar pritariate Profesoriaus nuomonei, kad „bene reikšmingiausia, kartu ir sunkiausia yra SU-TAR-TI su savimi“. Gal esate gavęs tokio sutarimo receptų?
Ne, tai ne receptai, o gyvenimo būdo pasirinkimas.
2016-03-22