Kokias lietuvių kompozitorių asmenybes galėtumėte gretinti su Juliumi Juzeliūnu?
Vienoje gretoje su J. Juzeliūnu pirmiausiai matyčiau Eduardą Balsį. Nors toks teiginys nėra naujas, tačiau, mano manymu, tikrai teisingas – vienu metu jie buvo du svarbiausieji poliai, ant kurių buvo statomos modernios kompozicinės idėjos ir tvirta nacionalinė kompozitorių mokykla. Jų veiklos barai – kūryba ir pedagogika – buvo vienodai svarbūs ir tarpusavyje susiję. Tačiau panašumo būta ne tik dėl tos pačios gyvenamosios epochos, bet ir lyginant tradiciją, žanrų tęstinumą, muzikines kompozicijas ar stiliaus parašą. Gretindama Juzeliūną su kitais lietuvių kompozitoriais, sąrašą tęsčiau paminėdama keletą pirmiausiai į galvą atėjusių iškilių figūrų ir perspėdama, kad toks sąrašas galėtų būti tik pradžia, skirta platesniems sąsajų diskursams ar papildymams. Taigi Antaną Rekašių, Jurgį Juozapaitį, Onutę Narbutaitę su Juliumi Juzeliūnu sugretinčiau dėl simfoninio mąstymo loginės tąsos, Feliksą Bajorą, Vytautą Montvilą – dėl originalių lietuvių liaudies muzikos aktualinimo sprendimų, Rytį Mažulį ir daugelį kitų autorių – dėl konstruktyviai organizuojamo kūrybos ciklo, o Mindaugą Urbaitį, Šarūną Naką, Vaclovą Augustiną – dėl švarių, apgalvotų ir konkrečiai kompozicinei idėjai parinktų atlikėjų sudėčių, loginių kompozicinės idėjos sprendimų.


Lietuvos muzikinėje kultūroje išskiriama Juozo Gruodžio kompozicinės mokyklos reikšmė, ją tęsė ir Julius Juzeliūnas. Kaip manote, ar bus einama toliau šia linkme?
Žiūrint iš šios dienos perspektyvos galėčiau teigti – neužtenka vien laikytis įtvirtintų pozicijų, reikia nuolatinių atsinaujinimo procesų, kurie vyksta ir kinta kartu su mūsų gyvenimu. Sudėtingiau būtų atsakyti į klausimą „Ką turėtume padaryti, norėdami eiti toliau šia linkme?“, nes tai būtų savotiškas recepto sukūrimas. Manau, kad kalbant apie kompozicinės mokyklos svarbą, reikėtų siekti išlaikyti nacionalinės kompozitorių mokyklos savastį tam, kad margame pasaulio garsiniame žemėlapyje išliktume nors maži, tačiau unikalūs turinio, išraiškos priemonių, kompozicinių idėjų lygmeniu. Nežinau kaip būtų galima minėto rezultato – tokio savo išskirtinumo pasiekti ar jį įtvirtinti, nes kosmopolitizacijos, o su ja – euromuzikos, euromeno niveliacijos fone pastaruoju metu dažniau susiliejame į unifikuotą kūrybinės produkcijos lydinį nei išsiskiriame. Kol kas kompozicinės mokyklos perspektyvos „gula“ ant juzeliūniokų pečių, todėl pasirinkimas ir apsisprendimas – jų pusėje. Čia paminėčiau, kad būtent J. Juzeliūno kompozicijos klasės absolventai ar jo klasėje studijavę dabarties muzikos autoriai šiandien labiausiai formuoja būsimosios kompozicinės mokyklos kryptis, dinamiką ir perspektyvas (šiuo metu kompozitorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengia Vaclovas Augustinas, Rytis Mažulis, Ričardas Kabelis, Mindaugas Urbaitis, Rimantas Janeliauskas, Mārtiņš Viļums). Vadinasi, klausimą „Quo vadis?“ pirmiausia užduotume išvardintiesiems – mokyklą formuojantiems ir aktyviai kuriantiems.

 

Kokiais gyvenimo momentais prisimenate savo Mokytoją? Kokie J. Juzeliūno posakiai ar koks elgesio modelis yra labiausiai įstrigęs atminty?
Pirmiausiai prisimenu prof. J. Juzeliūną aiškiai brėžiantį ribas tarp profesionalumo ir mėgėjiškumo. Tai anaiptol nereiškia, kad išskirtinai visą dėmesį reikia skirti atlikėjams profesionalams, nubraukiant mėgėjų kolektyvus ir su jais susijusius įvykius (pvz., Dainų švenčių repertuaro kūrimą, kuris savaime orientuotas į mėgėjų chorus ar pan.), tačiau profesionalumas buvo suvokiamas pradedant nuo atsakomybės ir požiūrio. Ne kartą pokalbiuose ir susitikimuose esu minėjusi, kad J. Juzeliūnas buvo Mokykla. Mokykla – pirmiausia kompozicijos „amato“ prasme. Paskaitos metu mėgęs retoriškai paklausti „Kokia gi aukštoji mokykla rengia poetus?“, tuoj pat atsakydavęs: „Tokios mokyklos nėra“. Nuolat kartojęs savo nuomonę, kad muzikos kūrėjui, greta iš Aukščiausiojo gautų talentų ir gebėjimų, nemažiau svarbu mokėti naudotis būtiniausiais kompozicijos įrankiais, tokiais kaip formos pojūtis, instrumentų išmanymas, elementarus muzikinis raštingumas, žanrų plėtotės perspektyva, jungiama su naujausiomis išraiškos priemonėmis, kompoziciniais metodais ir užrašymu. O galiausiai – asmeninės savybės, kurių reikia ne tik kūrybinio proceso, bet ir kūrinio įgyvendinimo etapuose.

 

Ką mėgstate iš J. Juzeliūno kūrinių, galbūt kai kurie, laikui bėgant, skamba visai kitaip?
Pažinti J. Juzeliūno kūrybą pradėjau nuo jo orkestrinių darbų, t. y. – simfonijų Nr. 2 ir 3 (beje, pastarosios taip ir nesugebėjau prisijaukinti), „Afrikietiškų eskizų“, baleto „Ant marių kranto“ fragmentų. Ilgainiui kiekviename kompozitoriaus laikotarpyje atradau naujų kompozicijos perliukų, kurie, kad šiandien ir nedažnai atliekami (gal čia prisideda ir didelė kompozitorių kūrinių įvairovė ir nuolatinis siekis groti vis naujas partitūras), tačiau yra ryškūs savo meto ženklai, J. Juzeliūno sukurti neabejotinai talentingai, su nuoširdžiu tikėjimu: romantinio skambesio Mariaus ir Kastės Adagio, kurį, atitrūkęs nuo muzikos istorijos šaltinių gali klaidingai priskirti P. Čaikovskio partitūroms, Poema-koncertas, kurio energingas muzikinės minties pliūpsnis kreipia neoklasicizmo link, egzotinių kultūrų paženklinti kameriniai kūriniai „Ragamalika“, „Raga a quattro“. Tačiau nesakyčiau, kad kūriniai iš pirmos pažinties ar atrasti vėliau pakeitė J. Juzeliūno muzikos vertinimo nuostatas – buvo ir yra kūrinių, kurių niekuomet nepasigesčiau.

 

Su kokiomis Mokytojo savybėmis buvo sunkiausia susitaikyti?
Prie visų teigiamų J. Juzeliūno kaip kūrėjo ir asmenybės savybių turėčiau pasakyti, kad man labiausiai buvo nepriimtinas jo nusiteikimas „grynosios muzikos“ labui. Jis nuolat skatino rinktis tą kelią, kur muzika turi pagrindinį, o ne pagalbinį vaidmenį. Nors, kaip matome, iš J. Juzeliūno mokinių į Profesoriaus estetikos opozicinį barą patektų visa „mašinistų karta“. Tačiau tai reiškia, kad J. Juzeliūnas, kad ir ištikimai deklaruojantis savo vertybes, netapo savo mokiniams barjeru. Kita svarbi kompozitoriaus ir Mokytojo nuostata buvo griežtai suaugusi su akademinės muzikos taisyklėmis, nepalikdama jokių galimybių rastis pramoginiams žanrams. Žinome, kad E. Balsys šiuo klausimu buvo žymiai liberalesnis, jis pripažino įvairesnes muzikos egzistavimo formas, stilius ir tai atsispindėjo pastarojo kūryboje (estradinė daina, ne vienas garso takelis teatrui ar kino filmams ir tas pats akademinis žanras, „sulietas“ su populiarios muzikos ritmais, intonacijomis ir pan.). 

 

2016-02-04

 

grįžti

© Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2016. Kontaktai: +370 5 272 1727, info@lks.lt. Svetainę remia LR Kultūros ministerija.