Kokias lietuvių kompozitorių asmenybes galėtumėte gretinti su Juliumi Juzeliūnu?
Į tokį sąrašą įeitų M. K. Čiurlionis, J. Gruodis, V. Bacevičius, E. Balsys, B. Kutavičius, O. Balakauskas.
Lietuvos muzikinėje kultūroje išskiriama Juozo Gruodžio kompozicinės mokyklos reikšmė, ją tęsė ir Julius Juzeliūnas. Kaip manote, ar bus einama toliau šia linkme?
Nežinau. Visa tai jau graži praeitis. Turėtume žvelgti į dabartį, bent retkarčiais pagalvodami ir apie ateitį.
Kokiais gyvenimo momentais prisimenate savo Mokytoją?
Labai įvairiais. Dažniausiai tai nesusiję su muzika, labiau su tam tikromis daugialypėmis gyvenimiškomis situacijomis.
Kokie J. Juzeliūno posakiai ar koks elgesio modelis yra labiausiai įstrigęs atminty?
Man visada labai imponavo Profesoriaus išmintis, kai į kampą užspeistą studentą jis atpalaiduodavo, tarsi nuduodamas, kad viskas yra visiškai gerai, kad visos bėdos yra neypatingos ir suprantamos, kad neverta to dramatizuoti ir reikia paprasčiausiai „naujai pakrauti akumuliatorių“.
Po tokio seanso bent iš dalies prapuldavo stresas ir daugelis dalykų nesunkiai išsispręsdavo tarsi savaime.
Ką mėgstate iš J. Juzeliūno kūrinių, galbūt kai kurie, laikui bėgant, skamba visai kitaip?
Man visada labai patiko „Melika“, „Lygumų giesmės“ ir Koncertas smuikui, vargonams ir kameriniam orkestrui. Kai išgirdau operą „Žaidimas“, ji mane tiesiog pritrenkė. Dabar atrandu jo keturis styginius kvartetus – akivaizdu, kad šio žanro lietuvių muzikoje jiems niekas neprilygsta.
Su kokiomis Mokytojo savybėmis buvo sunkiausia susitaikyti?
Su kartais pasitaikančiu kategorišku nenoru keisti nuomonę, nors pats tarsi jau buvai padaręs viską, kad ta nuomonė pasikeistų. Bet žinoma, čia kone visada būdavo ir mano paties kaltės.
Ne paslaptis, kad tarp Eduardo Balsio ir J. Juzeliūno mokyklų buvo ir tam tikros konkurencijos. Ar jautėte įtampą tarp saviškių ir „priešininkų stovyklos“? Ar jaučiatės ir gyvenime priklausąs Juzeliūno mokinių klanui?
Niekada nejaučiau ir nė nesu pastebėjęs jokios kūrybinės konkurencijos. Ko gero, tai neteisingai pritaikytas gyvenimiškos konkurencijos ir asmeninių ambicijų mitas, tačiau jis niekaip neperteiktas muzika. Tegul kas nors tą įrodo, jei mano priešingai.
Kas pasikeičia vertinant kūrėjo darbus, kai jo jau nebėra tarp mūsų?
Asmeniškai man – niekas. Arba kompozitoriaus muzika domina, arba ne, o šiaip tai kokių 80 procentų mane dominančių kompozitorių yra mirę.
J. Juzeliūno studijų ir vėliau dėstymo laiku buvo svarbus „darbas su medžiaga“ – apsibrėžto kompozicinio metodo taikymas. Ar kada nors jis mokė Jus tiesiog žaisti – improvizuoti, eksperimentuoti?
Viskas buvo ir yra žaidimas, norime to ar ne, ir nesvarbu, kokio rimtumo foną tam suteikiame. Nuo ketvirto kurso pajutau, kad noriu rašyti tik taip, kaip noriu, o kad išvengčiau pernelyg didelio „karščio“ specialybės paskaitose, į jas eidavau gana retai. Profesoriui rodydavau dažniausiai visiškai užbaigtas, kartais net ir įrašytas kompozicijas. Jis niekad neprieštaravo dėl tokio mano elgesio. Žinoma, tai jam nė kiek netrukdė tą muziką savaip interpretuoti ir neretai aštriai kritikuoti, tačiau aš nebuvau verčiamas jos perkurti.
Galima dirbtinai stengtis kurti kieno nors populiarumą, ar jį pratęsti laike, bet jeigu kūryba nebemaitinama savomis idėjomis, tai pastangos lieka bergždžios. Tai pirmiausia pajunta profesionalai. Kaip manote, kurios J. Juzeliūno kūrybos versmės dar trykšta stipriausiai?
Struktūralizmas, konceptualumas, individualumas ir klausimai dėl nuolat kintančio nacionalumo.
Pierras Boulezas yra sakęs, kad „kūryba egzistuoja tik tada, kai nenumatyta tampa neišvengiama“. Kokiu būdu J. Juzeliūnas sustiprindavo Jūsų pasitikėjimą tuo atrastu neišvengiamumu?
Profesorius nesistengė iš studentų daryti kompozitorių ir atvirai kalbėjo, kad tik nedaugelis „po dešimties metų, baigę studijas“ dar ką nors veiks toje srityje. Kai mokėmės, mums tai atrodė panašu į ekscentrišką humorą. Beje, tai buvo ne vienintelis toks jo posakis (Juzeliūnas mėgo netgi „juodą“ humorą, neretai cituodavo Šveiką), tačiau gyvenimas parodė, kad profesorius buvo absoliučiai teisus.
Ar jis turėjo numylėtinių tarp mokinių, o ir platesnėje bendruomenėje?
Taip, neabejotinai turėjo. Onutė Narbutaitė buvo profesoriaus favoritė, jis labai vertino ir Nomedą Valančiūtę. Vyrams buvo nepalyginamai reiklesnis ir negailestingesnis. Tiesą sakant, jiems šykštėjo pagyrų, o jei pasitaikydavo, greitai jas neutralizuodavo kokiu nors stipriu „šposu“. Bet buvo visai nesunku jausti jo palankumą ir net atvirą pasitikėjimą, jei toks būdavo.
Ar buvo Jus kada paveikęs profesoriaus domėjimasis neeuropinėmis kultūromis, ar skatino plėsti žiūros tašką ir Jus?
Absoliučiai. Man tai buvo ir ligi šiol liko viena nuostabiausių ir svarbiausių inspiracijų. Labai didžiavausi, kad mokausi pas tokios erudicijos žmogų.
J. Juzeliūnas buvo pasiryžęs klausytojų simpatijas užkariauti vis iš naujo. Keitė žanrus, inspiracijų šaltinius...
Jis puikiai išmanė šiuolaikinio pasaulio subtilumus ir reikalavimus. Vos keletas asmenybių lietuvių muzikoje turėjo arba turi tokią stiprią nuojautą.
Garsėjęs kaip ramybės drumstėjas, ar dažnai „sumaišydavo Jums kortas“?
Ne, nesumaišydavo, o tik diskutuojant sustiprindavo įsitikinimus. Beje, ši „išmušinėjimo iš vėžių“ procedūra liudijo puikią jo pedagoginę orientaciją, man kažkodėl kur kas panašesnę į Rytų mokytojų praktiką, negu į įprastiniam lietuvišką mokymą. Galbūt dalį tokios diskusijų technikos ir būtinos įtampos palaikymo tarp studento ir profesoriaus jis perėmė iš savo mokytojo J. Gruodžio, bet tuo dar reikėtų kažkaip specialiai pasidomėti.
Profesorius yra sakęs: „Jeigu bandysiu mokinį ‚tempti‘ pagal savo supratimą, jis juk netaps nei manimi, nei savimi“. Ar Jums tiko tokia blaivi pedagogika?
Man kitokia pedagogika nebūtų niekaip tikusi. Todėl ketindamas studijuoti, rinkausi Juzeliūną ir labai norėjau kaip tik pas jį patekti.
Kokias Mokytojo stilistikos ypatybes labiausiai norėjote atmesti?
Gal kiek pernelyg suabsoliutintą sonatos formos kultą, visiškai natūralų profesoriaus kartos kompozitoriams, bet man neatrodžiusį aktualų ir intriguojantį. Dėl šių dalykų esame labai daug ginčijęsi, ir galbūt tos sudėtingos diskusijos buvo vertingiausios kompozicijos pamokose.
Ar užtekdavo Profesoriui kantrybės išlaukti, kol studentas sukraus savo kūrybinį pumpurą? Kaip žinome, dėstytojo atsakomybė dėl būsimo rezultato kartais verčia imtis įvairių priemonių...
Manau, kad užtekdavo, nors esu matęs, kaip vienam studentui, uždėjęs ranką ant peties, tiesiai pasakė: „Tau nepavyks“. Taip to žmogaus, kaip kompozitoriaus, kelias ir pasibaigė.
Kaip Juzeliūnas priimdavo savo studentų skirtybes? Ar taikė jiems skirtingus kriterijus? Ar dalydavotės tuo, ką ir kaip brandino?
Taip, pastebėdavau, kad ne visus studentus Profesorius vienodai „laužia“. Kitiems net truputėlį pavydėdavau. Mane jis baisiai spaudė, kartais kone nepakeliamai, bet labai džiaugdavosi, jei aš kažkaip išsikabarodavau. Apskritai mūsų santykiai buvo labai puikūs, tačiau profesorius man nenuolaidžiavo.
Jūsų požiūriu, kas iš J. Juzeliūno mokinių labiausiai nutolo nuo Mokytojo nubrėžtos orbitos, o kas yra arčiausiai?
Pernelyg neapibrėžtas klausimas. Jeigu ta orbita laikyti patį kūrybiškumą visose srityse, bent jau aiškiai deklaruojamas tokio tipo ambicijas, tai keletas jo studentų yra išlaikę tokią trajektoriją. Žinoma, drąsesnių žmonių visad mažuma.
Ar Jums svarbesnė buvo J. Juzeliūno suformuota teorija, jo paties kūrybos pavyzdys ar pastabos, kurias išgirsdavote apie savo rašomą muziką?
Studijų metais atidžiai susipažinau su traktatu „Akordo sandaros klausimu“, uždaviau profesoriui daug klausimų apie tai, vėliau kaskart lygindavau Juzeliūno teoriją su kitomis, tačiau ilgainiui gilesnės įtakos padarė subjektyvūs ir labai rafinuoti komentarai apie mano ir kitų muziką kompozicijos pamokose.
Ar jis skatindavo permąstyti išeities pozicijas?
Ne, neprisimenu tokio atvejo. Pasakyčiau kitaip – Juzeliūnas siekė, kad studentai patys visko išmoktų, tarsi iš valties išmesti vaikai plaukti. Tai buvo griežtas metodas, bet nesikišant į vidinį studento pasaulį.
Nors Juzeliūnas buvo laikomas konstruktyvistu, bet ne kartą yra pabrėžęs intuityvaus prado būtinumą. Tik jį turbūt sunkiausia mokiniams buvo perimti?
Konstruktyvizmas ir intuicija nėra priešingybės ir svetimybės. Vieno be kito nebūna. Perimti čia nėra ko, arba kažką sugebi ir supranti, arba ne.
Ar buvo jūsų bendravimo kelyje kokių barjerų, kokio nesusikalbėjimo, kurio prasmė išaiškėjo tik vėliau?
Galiu pasidžiaugti, kad nebuvo jokių principinių abipusio nesupratimo atvejų. Žinoma, ne visad užtekdavo kantrybės, ne visad norėdavosi nusileisti, tačiau supratimas buvo bendras.
Ko Profesorius daugiausia iš Jūsų reikalaudavo?
Aiškumo sau pačiam – kompozitorius turi nuolat ir nepaliaujamai užduoti begalę klausimų sau pačiam. Profesorius pratino prie tokios kone kasdienės praktikos, kai galima ir net būtina klibinti net pačias labiausiai nusistovėjusias nuostatas.
Šiandien jau nebėra ne tik Mokytojo, bet ir dalies vyresniųjų mokinių. Tarp baigusiųjų Juzeliūno klasę (nuo pirmojo 1955 m. iki paskutiniojo 2000 m.) – beveik pusė amžiaus. Tai ištisa epocha, per kurią keitėsi istorinė aplinka, muzikos stilistika. Negalėjo nekisti ir dėstymo būdas. Ką iš tos kaitos esate užfiksavę?
Be abejo, kad J. Bašinsko ar A. Rekašiaus studijų laikais būdavo kalbamasi apie kiek kitokį pasaulį, negu po 30–40 metų. Tačiau keitėsi ir pats Juzeliūnas, jo komponavimo stiliai ir filosofija. Visai įmanoma, kad skirtingų kartų mokiniai absorbavo visiškai kitokias savo Profesoriaus mąstymo ir profesinės praktikos ypatybes.
Ar jis atskleisdavo savo pažiūras, dalydavosi sunkumais, kuriuos patirdavo savo kelyje?
Taip, labai atvirai ir noriai, kartais kaip savotiškus pamokomus pavyzdžius. Esu įsidėmėjęs daugybę tokių pasakojimų detalių.
Kuri iš Juzeliūno visuomeninės veiklos sričių Jums atrodo svarbiausia? Prie ko galbūt prisidėjote ar norėtumėte prisidėti?
Tai, kad Julius Juzeliūnas sumanė ir įgyvendino, regis, absoliučiai utopinę kompozitorių miestelio idėją – unikalią pasauliniu mastu ir nepaprastai sėkmingą architektūriškai – yra išskirtinės reikšmės jo kultūrinis ir socialinis nuopelnas. To įtaka lietuvių muzikos raidai tiesiog grandiozinė. Užtektų palyginti kad ir su daugiau kaip šimtą metų nerealizuojama Tautos namų Vilniuje statybos idėja, kad supratume, kokios charizmos ir gabumų turėjo būti žmogus, Chruščiovo laikais pastatęs tokį miestelį. O veikla Sąjūdžio metais man kelia ne tik nuostabą, bet ir gilų pasididžiavimą, juntamą nuo pat 1988 m. birželio 3-osios ligi šiol. Tai, kad profesorius po Sausio 13-osios atvežė į mano namus paslėpti kelis Aukščiausiosios Tarybos kompiuterius, yra vienas nuostabiausių mano gyvenimo dalykų.
Profesorius muziką laikė aukštų kompetencijų sritimi ir labai aiškiai skyrė mėgėjų statusą nuo reikalavimų profesionalams.
Ir neklydo. Kadaise tai buvo stipriausias priešnuodis bolševikiniam prasčiokiškumo fetišizavimui, įteisintam oficiozinėje doktrinoje, tačiau nė kiek nepasenęs, o gal šiais laikais net paaštrėjęs.
Ar pritariate Profesoriaus nuomonei, kad „bene reikšmingiausia, kartu ir sunkiausia yra SU-TAR-TI su savimi“. Gal esate gavęs tokio sutarimo receptų?
Kalbant apibendrintai, visi Juzeliūno patarimai ir priekaištai kilo iš tokios fundamentalios jo nuostatos. Ir tą atskleidžia be galo įdomi jo paties muzikos evoliucija, gilėjant ne tik individualumo prioritetams, bet ir plečiantis tam tikram visuotinumui jo kūryboje. Juk Juzeliūnas nėra tik savo studentų mokytojas: jo poveikis ir įtaka apima gerokai platesnį kompozitorių spektrą, galų gale, pačią kūrybos problematiką – ir autonomišką, ir tautinį identitetą stiprinančią, kurią jam prieš 50 metų buvo lemta akcentuoti pirmajam ir dėl ko jis dėjo tiek daug nuoširdžių pastangų.
2016-02-03