Kokias lietuvių kompozitorių asmenybes galėtumėte gretinti su Juliumi Juzeliūnu?
Juozas Gruodis, Eduardas Balsys, Osvaldas Balakauskas, mano nuomone, – didieji mūsų kompozicijos meistrai ir kūrybos mokytojai. Kiekvienas turėjo savo unikalią kompozicijos klasę, vadovavosi profesionalumo, modernumo kriterijais. Balakauskas, panašiai kaip ir Juzeliūnas, sukūrė savo komponavimo metodą ir jį teoriškai pagrindė.
Lietuvos muzikinėje kultūroje išskiriama Juozo Gruodžio kompozicinės mokyklos reikšmė, ją tęsė ir Julius Juzeliūnas. Kaip manote, ar bus einama toliau šia linkme?
Reikia dažniau prisiminti jų pedagoginio darbo principus. Stengtis, kad jų muzika būtų dažniau atliekama.
Kokiais gyvenimo momentais prisimenate savo Mokytoją?
Ypač trūksta pokalbių su Mokytoju. Pamenu, kad pirmaisiais metais po jo mirties jį net sapnuodavau... Jaučiau tam tikrą tuštumą, kuri tik laikui bėgant užsipildė.
Kokie J. Juzeliūno posakiai ar koks elgesio modelis yra labiausiai įstrigęs atminty?
„Belskitės, ir bus atidaryta“. „Vandens daug prigaminai, o kur žuvelė?“ Prisimindavo kartais savo tėvo repliką apie sūnaus profesiją: „Na ir darbas tavo – iš bezdalų virvelę vyt...“
Ką mėgstate iš J. Juzeliūno kūrinių, galbūt kai kurie, laikui bėgant, skamba visai kitaip?
„Meliką“, II styginių kvartetą, IV kvartetą „Raga a quattro“...
Su kokiomis Mokytojo savybėmis buvo sunkiausia susitaikyti?
Būnant studentu, gal su tuo, kad nesulaukdavome tiesioginės jo pagalbos taisant kūrinį... Tekdavo patiems atsakyti už savo kūrybinį darbą. Einant laikui, paaiškėjo, kad tai davė ypač daug naudos.
Ne paslaptis, kad tarp Eduardo Balsio ir J. Juzeliūno mokyklų buvo ir tam tikros konkurencijos. Ar jautėte įtampą tarp saviškių ir „priešininkų stovyklos“? Ar jaučiatės ir gyvenime priklausąs Juzeliūno mokinių klanui?
Man rodos, tai labiau legenda. Tikrovėje to nepastebiu.
Kas pasikeičia vertinant kūrėjo darbus, kai jo jau nebėra tarp mūsų?
Tada jis tampa istorijos dalimi, todėl imamas vertinti labiau. Arba priešingai – pamirštamas...
J. Juzeliūno studijų ir vėliau dėstymo laiku buvo svarbus „darbas su medžiaga“ – apsibrėžto kompozicinio metodo taikymas. Ar kada nors jis mokė Jus tiesiog žaisti – improvizuoti, eksperimentuoti?
Nepamenu. Gal greičiau mokė rimtai, ramiai dirbti. Tačiau kartais atkreipdavo dėmesį į tai, jog vienas studentas, Mokytojo manymu, per daug sunkiai rašo, kankinasi; tuo tarpu kitas – pernelyg lengvai, greitai, bet paviršutiniškai... Panaudodavo „girnų“ metaforą: „tau reikia nuleisti girnas, o tau – pakelti, kad laisviau suktųsi...“
Galima dirbtinai stengtis kurti kieno nors populiarumą, ar jį pratęsti laike, bet jeigu kūryba nebemaitinama savomis idėjomis, tai pastangos lieka bergždžios. Tai pirmiausia pajunta profesionalai. Kaip manote, kurios J. Juzeliūno kūrybos versmės dar trykšta stipriausiai?
Unikaliausia galbūt tai, kad Juzeliūnas sukūrė savo komponavimo sistemą ir jos nuosekliai laikėsi.
Pierras Boulezas yra sakęs, kad „kūryba egzistuoja tik tada, kai nenumatyta tampa neišvengiama“. Kokiu būdu J. Juzeliūnas sustiprindavo Jūsų pasitikėjimą tuo atrastu neišvengiamumu?
Kurdami negalime visko numatyti, net prisilaikydami griežtos sistemos. Profesorius juk nebuvo struktūralistas; jo požiūris į konstrukcijos ir atsitiktinumo (arba „nenumatyto“ faktoriaus) santykį man panašus į Olivier Messiaeno. Juzeliūnas jokiu būdu nebuvo sistemos „vergas“ ir studentams taip pat siūlė tokį požiūrį. Pamenu keletą jo pasakojimų, kaip kuriant medžiaga tarsi „atsigauna“, virsta gyvu „personažu“, ima diktuoti savo valią ir tenka jai paklusti.
Ar jis turėjo numylėtinių tarp mokinių, o ir platesnėje bendruomenėje?
Mano nuomone, į visus studentus žiūrėjo vienodai, geranoriškai. Tačiau, be abejonės, gabiausius ir perspektyviausius stengdavosi įtraukti į mokslinį, pedagoginį darbą.
Ar buvo Jus kada paveikęs profesoriaus domėjimasis neeuropinėmis kultūromis, ar skatino plėsti žiūros tašką ir Jus?
Labai paveikė. Pamenu, vieną kartą buvau apstulbęs, kai Profesorius, kalbėdamas apie stambios formos organizavimo principus (prieš tai jau buvome susipažinę su visomis Beethoveno fortepijono sonatomis), užleido klasikinės indų muzikos pavyzdį – gal pusvalandžio ilgumo ragos įrašą. Vėliau tai paskatino mane susidomėti mikrointervalais ir kitokiais muzikinio laiko organizavimo būdais.
J. Juzeliūnas buvo pasiryžęs klausytojų simpatijas užkariauti vis iš naujo. Keitė žanrus, inspiracijų šaltinius...
Taip, ko vertas vien garsusis „stilistinis lūžis“!..
Garsėjęs kaip ramybės drumstėjas, ar dažnai „sumaišydavo Jums kortas“?
Kūrybos pamokose jis buvo labai nuoseklus, jo principai nesikeisdavo, nebūdavo staigių „šuolių“. Tačiau „kortas sumaišęs“ buvo ne kartą – dažnai sukritikuodavo mano eskizus, argumentuodamas, kas negerai. Vien temos rašymas variacijoms II kurse užtruko galbūt... 2 ar 3 mėnesius.
Profesorius yra sakęs: „Jeigu bandysiu mokinį ‚tempti‘ pagal savo supratimą, jis juk netaps nei manimi, nei savimi“. Ar Jums tiko tokia blaivi pedagogika?
Visiškai pritariu tokiai nuostatai. Pamenu, pradėjęs dėstyti kompoziciją, kreipiausi į Profesorių su prašymu patarti, koks turėtų būti dėstymo metodas. Jis neabejodamas pasakė: „Taip, kaip tu pats rašai, nedėstyk – parodyk visus kitus komponavimo būdus“. Jis pats šio principo laikėsi, dirbdamas su studentais niekada nekalbėdavo apie savo rašomus kūrinius.
Kokias Mokytojo stilistikos ypatybes labiausiai norėjote atmesti?
Sunkiausia man buvo susidoroti su stambių formų dramaturgija (tai nėra stilistika, bet galbūt tai man sudarė didžiausią problemą).
Ar užtekdavo Profesoriui kantrybės išlaukti, kol studentas sukraus savo kūrybinį pumpurą? Kaip žinome, dėstytojo atsakomybė dėl būsimo rezultato kartais verčia imtis įvairių priemonių...
Taip, Profesorius pasižymėjo kantrybe ir ramiu požiūriu (net kai mes vėluodavome kūrinius užbaigti).
Kaip Juzeliūnas priimdavo savo studentų skirtybes? Ar taikė jiems skirtingus kriterijus? Ar dalydavotės tuo, ką ir kaip brandino?
Manau, kad iš esmės laikėsi tų pačių principų. Kita vertus, pabrėždavo, kad reikia atsižvelgti į kiekvieno studento individualybę. Kartais specialybės pamoką vesdavo grupelei studentų – tuomet matydavome vienas kito darbus, pasidalindavome nuomonėmis.
Jūsų požiūriu, kas iš J. Juzeliūno mokinių labiausiai nutolo nuo Mokytojo nubrėžtos orbitos, o kas yra arčiausiai?
Labiausiai nutolę... gal kaip tik Ričardas Kabelis ir aš (!). Žinoma, tai mano subjektyvi nuomonė. Vėliau, jau praėjus daug laiko po studijų baigimo, Profesorius, kalbėdamas su manimi, mano kūrybą apibūdindavo kaip gilinimąsi į vieną pasirinktą aspektą. Sakydavo, kad gerai, jog turiu savo vagą ir esu nuoseklus. Tačiau nuskambėdavo ir kritikos, nes ta vaga nėra plati...
Ar Jums svarbesnė buvo J. Juzeliūno suformuota teorija, jo paties kūrybos pavyzdys ar pastabos, kurias išgirsdavote apie savo rašomą muziką?
Vienodai svarbios visos trys šios dalys, nes be vienos nebūtų kitos.
Ar jis skatindavo permąstyti išeities pozicijas?
Taip, ne vieną kartą. Galbūt tada, studijų metais, man buvo sunkiau užčiuopti savo muzikinio mąstymo nuojautas, nes profesorius neskatino minimalistinio, repetityvinio stiliaus. Kita vertus, buvau „užgrūdintas“ ir supažindintas su įvairiais, gal man mažiau priimtinais komponavimo principais. Tačiau baigęs studijas, juk galėjau laisvai pasirinkti...
Nors Juzeliūnas buvo laikomas konstruktyvistu, bet ne kartą yra pabrėžęs intuityvaus prado būtinumą. Tik jį turbūt sunkiausia mokiniams buvo perimti?
Čia turbūt amžinas klausimas, į kurį sunku pateikti atsakymą...
Ar buvo jūsų bendravimo kelyje kokių barjerų, kokio nesusikalbėjimo, kurio prasmė išaiškėjo tik vėliau?
Bendravimo prasme – ne, viskas visada buvo sklandu. Gal tik aptariant kūrybinius principus viduje jausdavau tam tikrų prieštaravimų... Bet, būdamas studentas, retai išdrįsdavau su Profesoriumi ginčytis.
Ko Profesorius daugiausia iš Jūsų reikalaudavo?
Dar daug metų po baigimo reikalavo, kad parašyčiau mokslinį darbą... Bet to nesugebėjau padaryti.
Šiandien jau nebėra ne tik Mokytojo, bet ir dalies vyresniųjų mokinių. Tarp baigusiųjų Juzeliūno klasę (nuo pirmojo 1955 m. iki paskutiniojo 2000 m.) – beveik pusė amžiaus. Tai ištisa epocha, per kurią keitėsi istorinė aplinka, muzikos stilistika. Negalėjo nekisti ir dėstymo būdas. Ką iš tos kaitos esate užfiksavę?
Suprantama, bėgant dešimtmečiams situacija labai pasikeitė. Dabartinai studentai yra visai kitokioje padėtyje, negu buvome mes. Kūrybos dėstymas neišvengiamai keičiasi, nes turime aprėpti vis daugiau informacijos, susipažinti su naujausiomis tendencijomis. Vietoje stovėti neišeina.
Ar jis atskleisdavo savo pažiūras, dalydavosi sunkumais, kuriuos patirdavo savo kelyje?
Taip, mielai dalindavosi savo pažiūromis, ir ne vien muzikos srityje. Tačiau buvo pernelyg stipri asmenybė ir niekados nesiskųsdavo.
Kuri iš Juzeliūno visuomeninės veiklos sričių Jums atrodo svarbiausia? Prie ko galbūt prisidėjote ar norėtumėte prisidėti?
Manau, kad jo visuomeninės veiklos viršūnė – aktyvus dalyvavimas Sąjūdžio veikloje.
Profesorius muziką laikė aukštų kompetencijų sritimi ir labai aiškiai skyrė mėgėjų statusą nuo reikalavimų profesionalams.
Taip, labai aiškiai skyrė šiuos dalykus. Taip pat ir akademinę muziką nuo pramoginės ar taikomosios.
Ar pritariate Profesoriaus nuomonei, kad „bene reikšmingiausia, kartu ir sunkiausia yra SU-TAR-TI su savimi“. Gal esate gavęs tokio sutarimo receptų?
Visiškai pritariu. Galbūt geriausias „receptas“ buvo jo paties asmeninis pavyzdys.
2016-11-24