Kokias lietuvių kompozitorių asmenybes galėtumėte gretinti su Juliumi Juzeliūnu?
Manyčiau, jog J. Juzeliūnas – unikumas. Sunku būtų ką nors iš kompozitorių gretinti su Juo. Bet jei norite, palyginimui labiausiai tiktų rašytojas J. Londonas. Abu stovėję ant žemiausių visuomenės laiptelių, įsimylėjo ir pasiryžo savarankiškai lavintis, siekti literatūros, mokslo ir meno aukštumų. Ir jiems tai pavyko.
Lietuvos muzikinėje kultūroje išskiriama Juozo Gruodžio kompozicinės mokyklos reikšmė, ją tęsė ir Julius Juzeliūnas. Kaip manote, ar bus einama toliau šia linkme?
Reikėtų kūrybiškai vystyti Jų įtvirtintą kompozicinę mokyklą, pabrėžiant neginčijamą jos svarbą.
Kokiais gyvenimo momentais prisimenate savo Mokytoją?
Dažnai prisimenu Jo aktyvią pilietinę poziciją, ypač kultūros klausimais. Jis tikrai nepritartų iš TV ekranų sklindančiam pigiam miesčioniškumui ir neduotų ramybės savimi patenkintai nomenklatūrai.
Kokie J. Juzeliūno posakiai ar koks elgesio modelis yra labiausiai įstrigęs atminty?
Nesusipykti su savimi.
Ką mėgstate iš J. Juzeliūno kūrinių, galbūt kai kurie, laikui bėgant, skamba visai kitaip?
Išskirčiau „Afrikietiškus eskizus“, kamerinę muziką.
Su kokiomis Mokytojo savybėmis buvo sunkiausia susitaikyti?
Kai mokiausi (prieš 55 metus), neigiamų Mokytojo savybių nepastebėjau.
Ne paslaptis, kad tarp Eduardo Balsio ir J. Juzeliūno mokyklų buvo ir tam tikros konkurencijos. Ar jutote įtampą tarp saviškių ir „priešininkų stovyklos“? Ar jaučiatės ir gyvenime priklausąs Juzeliūno mokinių klanui?
Niekada nejutau mokyklų konkurencijos ir nesijaučiau priklausąs kokiai nors stovyklai. Visi buvom be galo skirtingi.
Kas pasikeičia vertinant kūrėjo darbus, kai jo jau nebėra tarp mūsų?
Laikas išgrynina kūrybą, atmeta, kas nereikalinga.
J. Juzeliūno studijų ir vėliau dėstymo laiku buvo svarbus „darbas su medžiaga“ – apsibrėžto kompozicinio metodo taikymas. Ar kada nors jis mokė Jus tiesiog žaisti – improvizuoti, eksperimentuoti?
Terminas „žaisti“ atsirado gerokai vėliau, jau po mano studijų. Manyčiau, kad jį sąlygojo idėjų stygius.
Galima dirbtinai stengtis kurti kieno nors populiarumą, ar jį pratęsti laike, bet jeigu kūryba nebemaitinama savomis idėjomis, tai pastangos lieka bergždžios. Tai pirmiausia pajunta profesionalai. Kaip manote, kurios J. Juzeliūno kūrybos versmės dar trykšta stipriausiai?
Geram kūriniui nereikia dirbtinai kurti „populiarumo“ – jis pats kalba už save, atlaikydamas laiko išbandymus. Ryškus tokio kūrinio pavyzdys – „Afrikietiški eskizai“.
Pierras Boulezas yra sakęs, kad „kūryba egzistuoja tik tada, kai nenumatyta tampa neišvengiama“. Kokiu būdu J. Juzeliūnas sustiprindavo Jūsų pasitikėjimą tuo atrastu neišvengiamumu?
Taiklus kūrybos apibūdinimas. Kiekvienas kūrėjas, atmesdamas visokias teorines schemas, to ir siekia.
Ar jis turėjo numylėtinių tarp mokinių, o ir platesnėje bendruomenėje?
Negalėčiau pasakyti. Vadinasi, į tai neatkreipiau dėmesio.
Ar buvo Jus kada paveikęs profesoriaus domėjimasis neeuropinėmis kultūromis, ar skatino plėsti žiūros tašką ir Jus?
Be abejo, mus visus labai sudomino J. Juzeliūno „Afrikietiški eskizai“ ir paskatino savaip domėtis neeuropietiškom kultūrom.
J. Juzeliūnas buvo pasiryžęs klausytojų simpatijas užkariauti vis iš naujo. Keitė žanrus, inspiracijų šaltinius...
Toks yra bendras visų kompozitorių bruožas.
Garsėjęs kaip ramybės drumstėjas, ar dažnai „sumaišydavo Jums kortas“?
Niekada manęs nedrumstė.
Profesorius yra sakęs: „Jeigu bandysiu mokinį ‚tempti‘ pagal savo supratimą, jis juk netaps nei manimi, nei savimi“. Ar Jums tiko tokia blaivi pedagogika?
Labai teisingas teiginys ir aš jam pritariu.
Kokias Mokytojo stilistikos ypatybes labiausiai norėjote atmesti?
Griežtas susikurtų taisyklių laikymasis man yra nepriimtinas.
Ar užtekdavo Profesoriui kantrybės išlaukti, kol studentas sukraus savo kūrybinį pumpurą? Kaip žinome, dėstytojo atsakomybė dėl būsimo rezultato kartais verčia imtis įvairių priemonių...
Man su tuo susidurti neteko.
Kaip Juzeliūnas priimdavo savo studentų skirtybes? Ar taikė jiems skirtingus kriterijus? Ar dalydavotės tuo, ką ir kaip brandino?
Natūraliai. Gal dėl to Jo buvę mokiniai ir yra skirtingi.
Jūsų požiūriu, kas iš J. Juzeliūno mokinių labiausiai nutolo nuo Mokytojo nubrėžtos orbitos, o kas yra arčiausiai?
Sunku atsakyti. Nuo Mokytojo nubrėžtos linijos nutolsta tie, kurie svetimas mokyklas, kryptis, sistemas priima kaip savo. Jie, nors ir būdami čia, yra tarsi kultūriniai emigrantai.
Ar Jums svarbesnė buvo J. Juzeliūno suformuota teorija, jo paties kūrybos pavyzdys ar pastabos, kurias išgirsdavote apie savo rašomą muziką?
Pastabos apie savo kuriamą muziką.
Ar jis skatindavo permąstyti išeities pozicijas?
Kartais.
Nors Juzeliūnas buvo laikomas konstruktyvistu, bet ne kartą yra pabrėžęs intuityvaus prado būtinumą. Tik jį turbūt sunkiausia mokiniams buvo perimti?
Intuityvaus prado neįmanoma perimti. Kūrėjas jį turi savo prigimtyje, arba ne.
Ar buvo jūsų bendravimo kelyje kokių barjerų, kokio nesusikalbėjimo, kurio prasmė išaiškėjo tik vėliau?
Ne.
Ko Profesorius daugiausia iš Jūsų reikalaudavo?
Išmokti dirbti su medžiaga, profesionalumo.
Šiandien jau nebėra ne tik Mokytojo, bet ir dalies vyresniųjų mokinių. Tarp baigusiųjų Juzeliūno klasę (nuo pirmojo 1955 m. iki paskutiniojo 2000 m.) – beveik pusė amžiaus. Tai ištisa epocha, per kurią keitėsi istorinė aplinka, muzikos stilistika. Negalėjo nekisti ir dėstymo būdas. Ką iš tos kaitos esate užfiksavę?
Man sunku ką nors pasakyti apie dėstymo kaitą, nes aš buvau toli nuo kompozicijos pedagoginės aplinkos. Žinoma, pokyčių yra. Visada atkreipiu dėmesį į kintantį kompozitorių profesionalumą.
Ar jis atskleisdavo savo pažiūras, dalydavosi sunkumais, kuriuos patirdavo savo kelyje?
Taip.
Kuri iš Juzeliūno visuomeninės veiklos sričių Jums atrodo svarbiausia?
Veikla Sąjūdžio metais.
Profesorius muziką laikė aukštų kompetencijų sritimi ir labai aiškiai skyrė mėgėjų statusą nuo reikalavimų profesionalams.
Visiškai sutinku.
Ar pritariate Profesoriaus nuomonei, kad „bene reikšmingiausia, kartu ir sunkiausia yra SU-TAR-TI su savimi“. Gal esate gavęs tokio sutarimo receptų?
Sutarimo receptą aš taip supratau: turėti sąžinę, neišduoti tų, kurie kūrė iki tavęs, atmesti tai, kas yra svetima tavo ir visuomenės prigimčiai.
2016-03-15