Kokias lietuvių kompozitorių asmenybes galėtumėte gretinti su Juliumi Juzeliūnu?
Ką nors gretinant su kompozitoriumi prof. Juliumi Juzeliūnu, tenka pasverti visas veiklos sritis, kuriose vaisingai darbavosi profesorius – kūrybą, mokslinę, pedagoginę veiklą, tarnystę visuomenei. Manau, J. Juzeliūnui į kompaniją gražiai tiktų E. Balsys, S. Vainiūnas, taip pat kiek jaunesni O. Balakauskas, B. Kutavičius, V. Laurušas, V. Barkauskas, F. Bajoras, J. Juozapaitis.
Lietuvos muzikinėje kultūroje išskiriama Juozo Gruodžio kompozicinės mokyklos reikšmė, ją tęsė ir Julius Juzeliūnas. Kaip manote, ar bus einama toliau šia linkme?
Išties, daroma daug – rašomi moksliniai darbai, ginamos disertacijos, vyksta tarptautinės muzikologų ir kompozitorių konferencijos. Tai labai gerai, ir tai reikia tęsti. Svarbu ir tai, kad Lietuvos muzikos mokyklose, konservatorijose vyksta kompozicijos pamokos, kurias veda J. Gruodžio „anūkai“ (jų tarpe – ir prof. Eduardo Balsio mokiniai). Kasmet rengiami nacionaliniai moksleivių kūrybos konkursai – štai šįmet įvyks jau septintasis toks konkursas, kurį organizuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedra bei VšĮ Kompozitorių sąjungos fondas kartu su partneriais ir rėmėjais (Lietuvos kompozitorių sąjunga, Asociacija LATGA, LMTA Muzikos inovacijų centru). Mano akimis, tai reikšmingas postūmis, vystant nacionalinę kompozicijos mokyklą, galvojant apie jos ateitį.
Atskiro dėmesio reikalauja elektroninė muzika. Malonu, kad nors ir vėliau, į šią sritį įsijungia LMTA, jos Muzikos inovacijų centras. J. Gruodžio, J. Juzeliūno priesakai dėl dėmesio savo tautos muzikiniam palikimui su technologinėmis naujovėmis nesikerta, bet kviečia naujiems meniniams sprendimams.
Kokiais gyvenimo momentais prisimenate savo Mokytoją?
Profesorių Julių Juzeliūną prisimenu dažnai – galvodamas apie naują kūrinį („mes patys turime susirasti sau maisto!“), dirbdamas prie jo („netūpčiokite vietoje“, „verskitės per galvą“ ir pan.), tvarkydamas namų ūkį („Aš viską darau pats. Tu irgi darysi!“) ir kitomis progomis. Tąkart neišdrįsau paklausti, kodėl Mokytojas viską daro pats – kad sunku rasti meistriuką, kad pats viską padaro greičiau ir geriau, ar dar dėl kokios priežasties... Šiandien ir aš namuose viską darau pats. Taip jau yra.
Kokie J. Juzeliūno posakiai ar koks elgesio modelis yra labiausiai įstrigęs atminty?
Tų posakių atmintyje išlikę daugybė. Pavyzdžiui, jau nuo pirmųjų užsiėmimų sakydavo: „Pirmiausia turime susitvarkyti savo ūkį“. Tai reiškė – kuo greičiau įvaldyti šiuolaikinę akordiką, derminę įvairovę, tonacijos išplėtimo būdus, atonalumą ir kt., kad nebūtų, kaip jis sakydavo, „baksnojama“, o kiekvienas garsas gultų į jam skirtą vietą pagal tam tikrą loginę sistemą. „Sunkiausia kūrinį pradėti ir užbaigti“. Suradus ryškų pradinį motyvą, frazę, labiau tikėtina, kad ir visas kūrinys taps įsimenamas, ryškus. Gi kūrinio pabaiga – atskiras kompozitoriaus rūpestis. Išties, tenka girdėti nemažai kūrinių, kurie neturi įtikinančios pabaigos. J. Juzeliūnas skirdavo deramą dėmesį baigiamiesiems dariniams.
Ką mėgstate iš J. Juzeliūno kūrinių, galbūt kai kurie, laikui bėgant, skamba visai kitaip?
Vienas mano mėgstamiausių Juzeliūno kūrinių – „Melika“ balsui ir vargonams. Puikiai instrumentuoti „Afrikietiški eskizai“. Savo didybe supurtė simfonija oratorija „Cantus magnificat“.
Po laiko visus kūrinius klausai naujai, naujai ir vertini, nes ir pats pasikeiti, ir daug kas pasikeičia gyvenime, taip pat ir muzikoje.
Su kokiomis Mokytojo savybėmis buvo sunkiausia susitaikyti?
Nepastebėjau, kad Mokytojas būtų turėjęs kokių keistų savybių ar sunkaus charakterio ypatybių, su kuo būtų sunku susitaikyti. Ne! Tai buvo išties mielas lietuvis, aukštaitis. Giedros dvasios ir gera linkintis. Man su juo sunku nebuvo.
Ne paslaptis, kad tarp Eduardo Balsio ir J. Juzeliūno mokyklų buvo ir tam tikros konkurencijos. Ar jautėte įtampą tarp saviškių ir „priešininkų stovyklos“? Ar jaučiatės ir gyvenime priklausąs Juzeliūno mokinių klanui?
Apie šių dviejų mokyklų konkurenciją buvo tekę girdėti, bet mano studijų laikotarpiu (1976–1981) tai buvo gerokai priblėsę. Įtampos nebuvo. Tačiau ar jaučiuosi esąs vienas iš Juzeliūno mokinių, atsakau – taip!
Kas pasikeičia vertinant kūrėjo darbus, kai jo jau nebėra tarp mūsų?
Kai kūrėjo nebėra, vertinti jo darbus gal kiek lengviau – nebeužgausi, „ukvatos“ dirbti neatimsi. Kita vertus, ir sunkiau – juk pažymį rašai ilgesniam laikui, kas žino, kada vėl kas imsis vertinti, aptarinėti. Nesunku ir suklysti.
J. Juzeliūno studijų ir vėliau dėstymo laiku buvo svarbus „darbas su medžiaga“ – apsibrėžto kompozicinio metodo taikymas. Ar kada nors jis mokė Jus tiesiog žaisti – improvizuoti, eksperimentuoti?
Visas kūrėjo gyvenimas, jo kūryba – lyg žaidimas. Taip bent jau atrodė iš išorės, žvelgiant į Juzeliūną: visada besišypsantis, pilnas gražių liaudiškų šposų, patarlių, žodelyčių. Kūrybos nesuabsoliutindavo, rūsčiu veidu negrūmodavo. Atvirkščiai – net pasišaipydavo: „Jei statybininkai nepadės gerų pamatų, blogai pastatys, namas gali sugriūti. Žus žmonės, bus negerai. Gi mūsų reikale nieko tragiško neįvyks...“ Taip tarsi ir mus mokė žaisti, gražiai sugyventi. Ir kurti – rimtai, atsakingai, kaip kūrė jis.
Galima dirbtinai stengtis kurti kieno nors populiarumą, ar jį pratęsti laike, bet jeigu kūryba nebemaitinama savomis idėjomis, tai pastangos lieka bergždžios. Tai pirmiausia pajunta profesionalai. Kaip manote, kurios J. Juzeliūno kūrybos versmės dar trykšta stipriausiai?
Formos monumentalumas, epinis užmojis – yra ko pasimokyti. Intonacijos gyvumas, derminė įvairovė – taip pat, tik semk! Instrumentuotė? Taip! Tautinis muzikos pobūdis atonalumo sąlygomis – čia Juzeliūnas bus atspirtis dar ne vienai kartai. Gerai, kad turime Juzeliūną!
Pierras Boulezas yra sakęs, kad „kūryba egzistuoja tik tada, kai nenumatyta tampa neišvengiama“. Kokiu būdu J. Juzeliūnas sustiprindavo Jūsų pasitikėjimą tuo atrastu neišvengiamumu?
Įvairūs nenumatyti, „įsibraunantys“ elementai labiau laukiami buvo vidurinėse formos padalose. Čia Juzeliūnas palikdavo didelę laisvę. Gi jo pagyrimai būdavo išties santūrūs: dažniausias pritarimas – „galėtų būti ir taip“.
Ar jis turėjo numylėtinių tarp mokinių, o ir platesnėje bendruomenėje?
Gal turėjo, gal ne, nežinau, neturėjau laiko tuo domėtis.
Ar buvo Jus kada paveikęs profesoriaus domėjimasis neeuropinėmis kultūromis, ar skatino plėsti žiūros tašką ir Jus?
Neeuropietiškomis kultūromis rimčiau teko susidomėti kiek vėliau, jau dirbant tuometiniame Lietuvos muzikos akademijos Klaipėdos fakultete, kai rengiau mokomąją knygą apie šiuolaikinę muziką šio fakulteto studentams. Rast ir čiargiach, bajaty-širaz ir šiušter chumajun – galvodavau, juk po šių dermių oazes braidžiojo ir Juzeliūnas... Profesorius kai kada užsiėmimų metu primindavo vieną ar kitą budizmo tiesą, taip pat ir tai, kad šių kultūrų nedera laikyti „egzotinėmis“. Tačiau jų studijuoti nespaudė, paliko tai studento valiai.
J. Juzeliūnas buvo pasiryžęs klausytojų simpatijas užkariauti vis iš naujo. Keitė žanrus, inspiracijų šaltinius...
„Verskitės per galvą“, nuolat primindavo Šefas savo mokiniams. Tai reiškė – būkite įdomūs! Natūralu, kad todėl ir pats siekė nuolatinio atsinaujinimo.
Garsėjęs kaip ramybės drumstėjas, ar dažnai „sumaišydavo Jums kortas“?
Bandžiau prisiminti, deja, nepavyko.
Profesorius yra sakęs: „Jeigu bandysiu mokinį ‚tempti‘ pagal savo supratimą, jis juk netaps nei manimi, nei savimi“. Ar Jums tiko tokia blaivi pedagogika?
Man tiko. Mes kažkaip susikalbėdavome.
Kokias Mokytojo stilistikos ypatybes labiausiai norėjote atmesti?
Studijų metais labiau buvau susirūpinęs savo kūrinių stilistika. Prisimenu, šiuo požiūriu gavau išties naudingų pastabų apie melodizmą, harmoniją, formos sudarymo principus ir pan.
Ar užtekdavo Profesoriui kantrybės išlaukti, kol studentas sukraus savo kūrybinį pumpurą? Kaip žinome, dėstytojo atsakomybė dėl būsimo rezultato kartais verčia imtis įvairių priemonių...
Profesoriaus kantrybę išbandžiau antrame kurse. Niekaip nesisekė sukurti gerą, tinkamą temą variacijoms – tam prireikė net trijų mėnesių. Tačiau galvoju, kad taip buvo bandoma labiau mano kantrybė, nei Šefo.
Kaip Juzeliūnas priimdavo savo studentų skirtybes? Ar taikė jiems skirtingus kriterijus? Ar dalydavotės tuo, ką ir kaip brandino?
Juzeliūnas susikalbėdavo su visais savo studentais. Taip, taikė jiems skirtingus kriterijus, nes ir pasiruošimas buvo nevienodas, skyrėsi ir asmenybės, ir jų norai bei troškimai. Pasikalbėdavom tarpusavyje. Bet nedažnai. Ir vėl panirdavom kiekvienas į savo.
Jūsų požiūriu, kas iš J. Juzeliūno mokinių labiausiai nutolo nuo Mokytojo nubrėžtos orbitos, o kas yra arčiausiai?
Kad atsakyčiau, reikėtų atidesnės analizės, įsigilinimo. Esu tikras, kad muzikologams tai pavyks geriau.
Ar Jums svarbesnė buvo J. Juzeliūno suformuota teorija, jo paties kūrybos pavyzdys ar pastabos, kurias išgirsdavote apie savo rašomą muziką?
Man svarbiausios buvo Mokytojo pastabos, argumentai, išsakomi apie ant „varstoto“ (fortepijono) pateiktą „medžiagą“. Beje, profesorius pradžioje visada pasakydavo, kas, jo nuomone, yra gero, o po to pereidavo prie to, ką būtų galima patobulinti. Taip žodis po žodžio, ir atrodo, kad net tai, kas ką tik buvo gero, pereidavo į tą taisytiną pusę. Tačiau noriai išklausydavo kontrargumentus: jei sugebėdavai pagrįsti savo sumanymą, neprieštaraudavo. Be abejo, „už kadro“ poveikį darė ir jo paties svarūs kūriniai.
Ar jis skatindavo permąstyti išeities pozicijas?
Taip, yra paprotinęs keletą kartų. Ypač dėl atlikėjų sudėties (maždaug): „Kam tau du fortepijonai, trys solistai, keturi pučiamieji, du mušamieji? Ar turėsi visiems darbo, ar suvaldysi faktūrą?“...
Nors Juzeliūnas buvo laikomas konstruktyvistu, bet ne kartą yra pabrėžęs intuityvaus prado būtinumą. Tik jį turbūt sunkiausia mokiniams buvo perimti?
Be intuicijos, kaip žinia, neįmanoma jokia kūryba. Matyt, kad didžioji dauguma studentų tą intuityvųjį pradą turėjo. Nors vienas kitas, tiesa, iš studijų pasitraukė.
Ar buvo jūsų bendravimo kelyje kokių barjerų, kokio nesusikalbėjimo, kurio prasmė išaiškėjo tik vėliau?
Manau, kad ne. Nieko panašaus neprisimenu.
Ko Profesorius daugiausia iš Jūsų reikalaudavo?
Man labiausiai įsiminė Profesoriaus dėmesys tematizmui ir formai. Ryškaus motyvo, intonacinio branduolio paieškos buvo svarbi jo dėstymo metodikos dalis. Ypač didelis dėmesys buvo skiriamas formai. „Nėra formos – nėra kūrinio“, sakydavo Juzeliūnas. Jam forma – ne kokia nors sustabarėjusi schema, bet gyvas organizmas, kontrastų principu koordinuotas laikas.
Šiandien jau nebėra ne tik Mokytojo, bet ir dalies vyresniųjų mokinių. Tarp baigusiųjų Juzeliūno klasę (nuo pirmojo 1955 m. iki paskutiniojo 2000 m.) – beveik pusė amžiaus. Tai ištisa epocha, per kurią keitėsi istorinė aplinka, muzikos stilistika. Negalėjo nekisti ir dėstymo būdas. Ką iš tos kaitos esate užfiksavę?
Lengviau būtų atsakyti, jei šią klasę būčiau baigęs du kartus – sakykime, 1965 ir 1995 metais. Tačiau vienu pastebėjimu galėčiau pasidalinti. Tai buvo gal 1980 metai, prof. J. Juzeliūnas vedė muzikos kūrinių analizės užsiėmimą vyresniam kursui (grupelei kompozitorių ir muzikologų). Aš kažkaip užsilikau ir paprašiau leisti dalyvauti. Prisimenu, buvo analizuojama kažkuri iš V. Lutosławskio partitūrų, berods, „Knyga orkestrui“. Sužavėjo, su kokiu išmanymu Profesorius išnarstė kūrinį po kaulelį, parodydamas kiekvieno darinio svarbą bendroje kūrinio dramaturgijoje. Supratau, kad Mokytojas seka naujausią kūrybą, panaudoja tai savo darbe.
Ar atskleisdavo savo pažiūras, dalydavosi sunkumais, kuriuos patirdavo savo kelyje?
Savo kelio sunkumais nesidalydavo. Jei ką ir užsimindavo, tai tik nuotrupomis, puse lūpų. Tai buvo labai korektiškas žmogus. Nors nesakyčiau, kad uždaras ar tylenis.
Kuri iš Juzeliūno visuomeninės veiklos sričių Jums atrodo svarbiausia? Prie ko galbūt prisidėjote ar norėtumėte prisidėti?
Svarbiausia laikau prof. Juliaus Juzeliūno visuomeninę veiklą Sąjūdyje. Lemiamu mūsų tautai metu Juzeliūnas neliko nuošalyje, bet ėjo, kalbėjo Sąjūdžio mitinguose, jo autoritetas padėjo suvienyti žmones, juos įkvėpti.
Profesorius muziką laikė aukštų kompetencijų sritimi ir labai aiškiai skyrė mėgėjų statusą nuo reikalavimų profesionalams.
Tikrai taip! Apgailestavo, kad Dainų šventėse skamba tiek daug mėgėjų kūrybos.
Ar pritariate Profesoriaus nuomonei, kad „bene reikšmingiausia, kartu ir sunkiausia yra SU-TAR-TI su savimi“. Gal esate gavęs tokio sutarimo receptų?
Profesorius puikiai sutarė su savimi ir su aplinkiniais. Tai įrodo faktas, kad jis, būdamas ir suvis brandaus amžiaus, dirbo ne tik kūrybinį, bet ir pedagoginį darbą. Jo viso gyvenimo ir veiklos pavyzdys yra geriausias receptas visoms negalioms gydyti.
2016-02-08