Kaip vertinate šiemet minimo Jūsų kompozicijos mokytojo ir vėliau ilgamečio kolegos Juliaus Juzeliūno gimimo šimtmečio svarbą?
Atrodo, kad per visą Lietuvos muzikos istoriją pirmam kompozitoriui buvo skirtas toks valstybinis pagerbimas. Nei J. Naujalio, nei Č. Sasnausko, nei J. Gruodžio, nei J. Tallat-Kelpšos šimtmečiai tokio dėmesio nesulaukė. Ir pasakyčiau, kad Juzeliūnas šito nusipelnė. Jis labai daug padarė Lietuvai – buvo vienas aktyviausių kovotojų už kultūrą, už naujumą, už tai, kad kultūrinis gyvenimas būtų geresnis, įdomesnis. Ir jis visuose baruose vienodai reiškėsi, tad manau, kad šiuo šimtmečiu reikia pasidžiaugt ir malonu, kad apie jį vis primena televizija, spauda.
Ką prisimenate iš studijų laikų?
Juzeliūnas man brangus kaip mano mokytojas. Jo dėka gimė mano Sonata violončelei, kuri vėliau daug kartų buvo grojama, vėliau kantata „Motina“ vyrų chorui, nors nežinau, kodėl jis man šį siužetą pasiūlė diplominiam darbui. Kantata parašyta pagal J. Marcinkevičiaus eilėraštį, kur mirusią motiną pakeičia partija. Gal dėl to, kad Marcinkevičius ir Juzeliūnas tuomet tampriai bendradarbiavo. Bet aš tada nekreipiau dėmesio.
Profesorius Algirdas Ambrazas yra įtvirtinęs Juozo Gruodžio ir Juliaus Juzeliūno kompozicinių mokyklų svarbą Lietuvai. Kaip manote, ką dar turėtume padaryti?
Ką galime padaryti šimtmečiui? Pradėsiu nuo sceninių veikalų. Baletas „Ant marių kranto“ buvo vienas ryškiausių jo darbų ir tuomet labai aukštai įvertintas, Baletas buvo pastatytas ir Tartu, ir Lvove, turėjo jį statyti ir Didysis teatras. Atsimenu, tada Juzeliūnas važiavo su Ch. Potašinsku, vežė parodyti klavyrą. Didžiajame teatre svarstė svarstė ir nesutiko statyti, o kai 1963 m. nuvežėme savo pastatymą, jis su dideliu pasisekimu praėjo Suvažiavimų rūmuose, į spektaklį atėjo tuometinė kultūros ministrė J. Furceva ir, išsikvietusi Didžiojo teatro direktorių po spektaklio jį aprėkė, kodėl jis tada nepastatė šitokio baleto, nes buvo vertingas kūrinys, nežiūrint tų sovietinių momentų, kurie, žinoma, šiandien nebeaktualūs. Bet muzika buvo nuostabi, pavyzdžiui, Adagio iš „Ant marių kranto“ – Genovaitė Sabaliauskaitė ir Henrikas Banys šoko šitą duetą visame pasaulyje su didžiausiu pasisekimu. Dar atsimenu, kai per pamoką Juzeliūnas pamato, kad tu įklimpai ir nerandi išeities, jis prieina prie fortepijono ir iš to Adagio polifoniją tokią tirštą dainuodamas išgrodavo.
Antras pasisekimas buvo opera „Sukilėliai“. Tada tik ką buvau baigęs konservatoriją, dirbau Kompozitorių sąjungoje konsultantu. Atėjau į operos koncertinio atlikimo perklausą Operos teatre ir nustebau pamatęs, kad čia susirinkęs visas kultūrinis elitas – rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, tada visi Juzeliūną sveikino, linkėjo, kad kuo greičiau opera pasirodytų.
Man labai gilų įspūdį padarė Juzeliūno harmonizuotas choralas „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, skambantis, kai kazokai apsupa lietuvių sukilėlius ir šie kreipiasi į Dievą. Ir dėl šito choralo statant teatre kilo triukšmas. Reagavo partinė organizacija, direktorius Zenonas Paulauskas. Statė Vytautas Grivickas, Rimantas Geniušas dirigavo. Kai artėdavo ta scena, Paulauskas tekinas išbėgdavo iš salės, jo nervai nebeišlaikydavo. Kodėl – nesuprantu, ten viskas natūraliai buvo padaryta, o kad rusai lupo lietuvius, tai čia toks istorinis faktas. Juk Vinco Mykolaičio-Putino romanas tą viską aprašo. Liko dvi dienos iki premjeros, atbėga Juzeliūnas į sąjungą susijaudinęs, o mes tuomet su Balsiu buvom. Pripuola prie mūsų, sako – skandalas, teatrą užrakino, artistų nebeleidžia, nuima premjerą. Ką daryt? Juzeliūnas sako: „Skambinkit Vorošilovui“, – bet iki to Vorošilovo kol prieisi, taip toli... Tada nusprendėm skambinti Chrenikovui, viską jam išpasakojom. Chrenikovas žada padėt, bet paskui irgi nutilo, ar jis gavo kokią informaciją apie tą choralą, ar ką. Problema tapo net kad kunigas scenoje su sutana. Vėliau privertė operą iškupiūruoti. Išvada kokia peršasi? Būtina atstatyt tą operą tokią, kokią Juzeliūnas parašė, su tuo choralu, su viskuo. Ją atstatyt tikrai būtų reikšminga, ten vaizduojamas vienas sunkiausių Lietuvos istorijos puslapių ir įdomiai meniškai įprasmintas.
Juzeliūnas taip ryžtingai pradėjo su sceniniais kūriniais, o dabar jis visų sąmonėje daugiau žinomas kaip simfonistas ir kamerinių darbų autorius. Gal jei anuomet būtų pastatyta opera „Žaidimas“, ta nuomonė būtų kitokia?
Su opera „Žaidimas“ kita istorija. Juzeliūnas parašo operą, kaip įprasta, niekam nieko nesako, rašo užsidaręs, užbaigia, net man į teatrą neatneša. O mes tuo metu jau seniai ruošiamės gastrolėms Maskvoje, su Vytauto Paltanavičiaus „Kryžkele“, mano „Paklydusiais paukščiais“, „Rigoletą“ dar vežėm ir „Demoną“. Tada gavom Didįjį teatrą, labai atsakingos gastrolės, dar nė vienas iš tų vadinamų tarybinių teatrų nebuvo gastroliavęs. O mes tą sceną gavom dėl mano ryšių su tuometiniu teatro direktoriumi Čulaki. Po du kartus turėjo būti parodytos patikrintos operos ir po vieną – nacionaliniai spektakliai. Grįžtu balandžio mėnesį, o tada tik ką buvo praėjęs S. Vainiūno šešiasdešimtmetis. Kaip visada mane pasitinka Siparis, kuris viską žinodavo ir viską komentuodavo. Jis mane pamato ir sako: „Tavo gastrolės tiu-tiu“. Sakau, kaip, viskas susitarta. Ateinu į teatrą, pasirodo, Vainiūno jubiliejuje buvo Juzeliūnas ir Antanas Sniečkus. Juzeliūnas pritaikė progą, priėjo prie Sniečkaus ir pasakė: „Parašiau vieną operą – nestatė, parašiau antrą – vėl nestato“. Buvo iškviestas Lionginas Šepetys, bet jis nedrįso pasakyt, kad mes gastrolėms ruošiamės, o tą veikalą reikia priimti ir atidėti. Atsiuntė tokį Valerijoną Indrikonį, jis pertvarkė mūsų planą, nubraukė gastroles ir liepė skubiai ruošti operą. Tada nuėjau pas Šepetį, sakau, reikia padaryt perklausą ir pasižiūrėt. Šepetys sako – gerai, perklausą padarysim pavasarį ir tada spręsim. Juzeliūnas sako, kad perklausa gali būti tik su orkestru, jokių fortepijonų, reiškia, turi orkestras apie mėnesį repetuot. Šitą darbą pasiėmė daryt J. Aleksa. Kokie iškilo sunkumai? Pirmas atėjo pas mane Juzeliūnas ir sako: „Šitą operą statys Miltinis“. Galvoju, jeigu Miltinis – tai čia mes turim paruošt viską, kadangi jam su muzika bus problemų, reikia padaryt įrašą ir pagal jį statyt. Pakeliu ragelį, paskambinu į Panevėžį Miltiniui, sakau maestro Juozai, kada atvažiuojat pasitart dėl Juzeliūno „Žaidimo“? Kaip šoko Miltinis, sako: „Ką jis čia išsigalvoja, aš jam niekada nežadėjau statyt, ko aš eisiu senas į operą susidirbti, man tai visiškai svetima.“ Ir kategoriškai atsisako. Jonas Aleksa pažiūrėjo, pareiškė kai kuriuos pataisymus. Mes, kompozitoriai, žinom, kad visos operos būna taisomos, ir tos pasaulinės. Matome, pavyzdžiui, kiek Verdi „Don Karlas“ redakcijų turėjo. Juzeliūnas atsisako kategoriškai taisyt. Tada apsiėmė pianistė Birutė Šernaitė pagroti, Aleksa padainavo visas partijas, bet su visom tom pataisom. Buvo skandalas, Juzeliūnas atsisakė ir susipyko. Vis tiek išdalino partijas mokytis solistams. Siparis ateina, atsineša savo partiją ir sako – ką daryt su si bemoliu? Sakau – rėk, autorius gali rašyt kaip jam norisi. Sako, gerai, rėksiu, o ką daryt su la? Neranda bendros kalbos ir susipyksta su solistais. Tuomet padavėm klavyrus koncertmeisteriams, neįmanoma pagrot, akordai šešioliktinėmis. Jis pats atsisako taisyt. Sukviečiam pianistų komisiją ir tie sako, kad neįmanoma. Pagaliau Juzeliūnas sako: „Tegul pasidaro klavyrus tokius, kokius nori“. Susitarėm, kad reikia pakoreguot. Susidarė tokia situacija, kad taip ta opera ir neišvydo rampos šviesos. Malonu, kad vėliau „Gaidoje“ su Remigijumi Merkeliu pavyko parodyti – ruošėm pagal Aleksos įrašą. Gaila, kad autorius parodė tokį užsispyrimą, kuris operiniame gyvenime ne visai tinkamas, todėl, kad pasaulyje visi kompozitoriai taiso operas. Ir man liko tokia dėmė dėl to nepastatymo, bet aš iš savo pusės viską dariau, rėmiausi Aleksa. Be to, iškilo klausimas – kas statys? Dürenmatto dramaturgiją reikia įdomiai pastatyt.
Tai taip buvo su sceniniais darbais. Lengviau buvo su baletu „Ant marių kranto“ – muzikinė medžiaga romantinė, paremta liaudies muzikos motyvais, o kai atsirado sudėtingesnė muzika, žinoma, teatras buvo nepasiruošęs tam, dainininkų tesitūros neatitiko įprastų. Dabar autoriai rašo nesivaržydami ir dainininkai turi surasti būdą kaip atlikti. Nežinau, kiek realu būtų dabar pastatyti „Žaidimą“ Operos teatre. Operos teatras dabar užima šiek tiek kitą poziciją nacionalinių veikalų atžvilgiu, pastato vieną kitą.
Kai Jūs pradėjote mokytis, J. Juzeliūnas dar nebuvo garsus.
Juzeliūnas baigęs aspirantūrą iš Leningrado grįžo 1952 metais, ir mes visi puolėm prie naujo pedagogo. Jis man labiausiai patiko tuo, kad niekada nepiršo savo varianto, bet stengėsi išplėsti tavo variantą, tik, žinoma, griežtai koreguodavo. Trečiame kurse atsidūriau aklavietėje, rašiau simfoninę poemą, egzaminams pateikiau klavyrą, tas klavyras buvo nekoks, pakibo ore mano buvimas kompozicijos katedroje, bet tada Balsys su Juzeliūnu nutarė dar palikt mane metams ir kažkaip ketvirtame kurse praregėjau, žinoma, ne be Juzeliūno pagalbos. Pradedu rašyti Sonatą violončelei ir man pradeda labai gerai sektis. Jis nesikišo, nemokė, laukė ir, jeigu nieko nepasakydavo, suprasdavau, kad mano darbas eina reikiama kryptimi. Sonatą egzaminams atliko Povilas Berkavičius su Chaimu Potašinsku. Berkavičius tuo metu jau nelabai prigirdėjo, bet sugrojo labai gerai. Juzeliūnas prieina, sako: „Žinai, Vytai, tau keturi. Darbas vertas penkių, bet noriu, kad penktame kurse dirbtum taip pat intensyviai“. Čia jau reikėjo rašyti orkestrui, prie partitūros orkestravimo prisidėjo Balsys. Juzeliūno ir Balsio dėka jaunimo festivalyje ta kantata buvo premijuota. Klenickis dirigavo, Gimžauskas paruošė chorą. Darbas buvo gerai įvertintas. Buvo dar teorinis egzaminas, ištraukiau bilietą apie Šostakovičiaus Dešimtąją simfoniją, dvi valandas ruošiausi, gerai pasiruošiau. Egzaminų pirmininkas buvo iš Minsko, toks Orlovas, išlaikė mane ilgiausiai ir parašė penkis. Kūrybos egzaminui pateikiau Sonatą violončelei ir kantatą. Juzeliūnas su Balsiu buvo patenkinti. Baigėsi egzaminas, išeina rektorius Jurgis Karnavičius ir sako, kad gavau keturis. Klausiu kodėl? Sako – buvo žmogus, kuris sakė, kad ne tu parašei, o Juzeliūnas. Pasirodo, tai buvo Juozas Gaudrimas, kuris rašydamas į „Literatūrą ir meną“ apie mūsų laidą, apie mane pasakė, kad baigė teoretikas. Tada Balsys parašė kelias pastraipas apie mane, ir straipsnis išėjo dviem pavardėm.
Dar su Juzeliūnu susidūrėm statydami Kompozitorių miestelį. Dirbau Kompozitorių sąjungoje konsultantu, sakiau jam, kad čia labai geras sklypas, parodžiau. Sutarėm, Juzeliūnas labai palaikė, įsijungė į tą darbą. Turiu nusilenkti Juzeliūnui, kuris turėdamas didesnius sparnus, didesnį patyrimą padėjo ir per dešimt metų su didžiuliais vargais tas statybas užbaigėme.
Ar Jums svarbesnė buvo J. Juzeliūno suformuota teorija, jo paties kūrybos pavyzdys ar pastabos, kurias išgirsdavote apie savo rašomą muziką?
Juzeliūnas buvo šiek tiek paslaptingas – rašo kūrinį ir apie jį, kol neužbaigė, niekam nesako. Kartą ateina pas Balsį ir padeda doktoratą. Balsys sako, kaip tu čia rašai ir dar remdamasis savo kūriniais. Jis nešiojosi, visiems rodė. Juzeliūnas tylėjo. Vieną dieną paskambino iš CK mokslo skyriaus vedėjas Rimkus ir sako – ateik. Ištraukė laišką apie Juzeliūno doktoratą su trim katedrų vedėjų parašais – J. Gaudrimo, E. Balsio ir Povilo Tamuliūno. Pradedu skaityt – nuo pirmo žodžio tiek įpykę, skandalas. Rimkus klausia – ką daryt? Kažkas suveikė iš pašto, paėmė tą laišką ir jis Leningrado nepasiekė. Tada pasiėmiau laišką, sakau – mes viską išspręsim sąjungoje, surengėme atvirą svarstymą. Balsys kalbėjo dalykiškai, buvo daug pasisakymų ir paprašyta Algirdo Ambrazo, kad šitą doktoratą paredaguotų. Kai akredituotų daktarų beveik neturim ir Leningradas priima, tai mums draskytis ir atmest būtų neprotinga. Tada tiems katedros vedėjams sakau, mielieji, jeigu jūs dedat parašus kaip katedros vedėjai, turi būti katedros svarstymo ir balsavimo rezultatai, o ne naudotis katedros vardu asmeninei nuomonei pareikšti.
Kaip tik tuo metu teatre statėme „Kunigaikštį Igorį“, kurį Pokrovskis perdirbo. Buvo įspūdingas pastatymas ir Demičevas atsiunčia tris muzikos mokslo daktarus. Nusivežiau juos į Trakus pietaut ir vienas jų – Dmitrijevas man ir sako: „Sveikinu, Juzeliūno disertacija sukėlė ovacijas, gynimas praėjo puikiai ir dabar rodom kaip pavyzdį.“
Kaip Juzeliūnas priimdavo savo studentų skirtybes? Ar taikė jiems skirtingus kriterijus? Ar dalydavotės tuo, ką ir kaip brandino?
Kaip pedagogas jis buvo labai griežtas. Jei ateini nepasiruošęs, labai kritikuodavo, o jei pasiruošęs – tai išnagrinėja, pagroja pats, paklauso, bet neprimeta savo nuomonės. „Patys darykit, man įdomu, mano uždavinys sekt, kad jūsų darbai būtų įdomūs ir išraiškingi“. Buvo labai užpykęs ant manęs antrame kurse, kai vedžiau ir po metų gimė dukra. Sako, dabar tai jau su konservatorija bus blogai. Antras dalykas, mane dar buvo įpainiojęs sporto komiteto pirmininkas Udras, aš tabeliuose pildydavau pedagogų valandas. Tai Juzeliūnas pasakė, arba išeini iš sporto, arba iš kompozicijos. Išėjau iš sporto, o penktame kurse jo dėka gavau padidintą stipendiją. Jo parama gal būtų buvusi labiau reikalinga, jei būčiau intensyviau dirbęs antrame kurse... Ketvirtame kurse, kai sekėsi, tai jau praktiškai visai kitoks pokalbis buvo, aukštom temom, apie formą, žiūrėjo, kad labai formą išlaikytum – sonatą trijų dalių reikėjo rašyt. Jis džiaugėsi ir pastabų praktiškai nebuvo, kada kūryboj intensyviai dirbi – koregavimas nedidelis. „Greitai imk ir rašyk toliau, tik dirbk, tik dirbk, neatleisk“. Daugiau pastabų buvo dėl kantatos. Partitūrą liepė daryt su Balsiu, kadangi pas jį mokiausi instrumentuotės. Visa atsakomybė buvo ant tavęs, jis tik koreguodavo. Tada mane labai įžeidė, kai komisija pasakė, kad tuos kūrinius parašė Juzeliūnas. Dabar jau nebepergyvenu, praėjo.
Mano laikais pagrindinė visų kompozitorių knyga buvo Jadvygos Čiurlionytės parengtas penktasis lietuvių liaudies dainų tomas. Ateini pas Antaną Račiūną, o jis sako: „Išsirink pirmą temą ir išsirink antrą temą“. Tinka – netinka tos dainos, nesuko galvos. Tada viskas pagal „mogučaja kučka“ buvo, ar pagal Gruodį, Dvarioną. O apie dodekafoniją nieko nežinojom. Sužinojom 1957 m., kai įvyko lenkų muzikos dekada Lietuvoje ir atvyko grupė kompozitorių, tarp jų Tadeuszas Bairdas. Jie pradėjo kalbėt, kad jie yra dodekafonistai ir mums iškilo klausimas, kas ta dodekafonija ir tada pradėjom studijuoti Arnoldo Šenbergo teoriją. Nemažai plečiant tą stilių suvaidino atvažiavusi iš Vokietijos Raminta Lampsatytė, kuri Balsio ir Juzeliūno kūrybos pagrindu rašė disertaciją.
Kas dar iš Juzeliūno kūrybos Jums yra palikę didelį įspūdį?
Juzeliūnas po „Sukilėlių“ nutilo ir mes visi laukėm, kas dabar pasirodys, jutom, kad kažką ruošia. Na ir ką, – išgirdom „Afrikietiškus eskizus“. Visi buvo nustebę, visai kitos pakraipos muzika. Ir tada jis man rodė Afrikos muzikos intervaliką, padidintą kvartą, kuri dominavo tam muzikos audiny. Ir tas kūrinys susilaukė aukšto įvertinimo, buvo atliktas Maskvoje, Prahoje. Mes vertinom kaip lietuviškos muzikos naują žodį – jau nebebuvo lietuvių liaudies muzikos motyvų.
Aš daugiau į dodekafoniją nukreipiau dėmesį. Tada ir gimė tie „Nakties balsai“. Adolfas Krogertas susitikęs sako, žinai, gavau programą iš Italijos, Italija reikalauja nacionalinio veikalo, padaryk. Galvoju, lietuviškai jie nesupras, itališkai aš nemoku ir man kilo mintis vien ant „a“ raidės parašyti tokią tragišką dramą. Kai atnešiau Krogertui – susiėmė už galvos, sako čia nepadainuojama, bet kadangi laiko nebebuvo vis tiek išsiuntė gaidas į Italiją kartu su kitais kūriniais. Ir ten atrenka „Nakties balsus“. Tai repetavo jie ten kartu su Bingeliu. Kai paruošė ateina perklausyt Šepetys su Jakelaičiu. Jakelaitis prieina prie manęs ir sako: „Tai ką, įrašei save į istoriją su šiuo kūriniu“. Kai buvau Amerikoje, susitikau su Darium Lapinsku ir kitais, tai jie klausė „kaip tau leido valdžia parašyt tokį kūrinį, kur girdėti lietuvių kančia, šaukia, dejuoja?“ Kai Italijoj padainavo, tai lenkai sakė atvežėt bombą. Italai mėtė lietsargius, net vienuolynuose stodavo vienuoliai. Krogertas gavo du medalius, tai vieną atidavė man.
Ar taikėt Juzeliūno pedagoginius principus kai pats dėstėt kompoziciją?
Visi dirbom akademijoj Juzeliūno ir Balsio principais – jokiu būdu nekišt rankų prie kūrinio, turi pats susirast. Būna, kad studentas įklimpsta, bet tada patari kaip išeit, padedi. Kompozicija tokia labai išsiskirianti disciplina. Pianistas turi ateit kiekvieną pamoką ir pagrot Bethoveno sonatą, Bacho fugą, o kompozitorius – praeina trys-keturios savaitės, studento nesimato, kartais būna, kad beveik visą semestrą nepasirodo ir staiga atneša neblogą kūrinį. Tai ką, aš turiu daryt, aš esu nuginkluotas. Visi giria, kad geras kūrinys. Nebuvo nuoseklaus darbo, gal būtų dar geresnis buvęs. Kai aš mokiausi, buvo griežčiau.
Į ką Juzeliūnas daugiau kreipdavo dėmesį – polifoniją, harmoniją?
Labai neišskirdavo, nors polifoniją kreipė Šostakovičiaus principu, bet redagavo balsus ne vertikaliai, o horizontaliai. Dėl melodijų, tai liaudies dainų nebeimdavom, ieškojom savų temų.
O kokias prisimenate gyvenimiškas pamokas?
Per mūsų gyvenimą buvo ir tamsių vietų, ir šviesių. Abu tuo pačiu metu kandidatavom į rektorius, į TSRS liaudies deputatus, tai jis buvo užpykęs. Aš, pvz., nepykau, sakydavau mūsų ginčai yra darbiniai, o kaip žmonės esam žmonės. Pastaruosius dešimt jo gyvenimo metų buvo neatskiriamas draugas, ateidavo, kalbėdavomės. Vienu metu buvau ir rektorius, ir Kompozitorių sąjungos pirmininkas. Nebūtini tie abu postai, bet kad nebuvo kam perduot. Vieną dieną netikėtai įėjo Paleckis – paprastai jie kviečiasi. Pradėjom kalbėt apie orą ir tada sako, atėjau paimti iš tavęs pareiškimą, kad tu atsisakai sąjungos. Atsakau, kad mane išrinko, tai ir paleis. Tada jis man perdavė, kad čia Juzeliūnas reikalauja, tada Šepetys paskambino ir klausia, kada paskirsi suvažiavimą?
Dar atsimenu vieną atvejį. Buvo minimas Stasio Šimkaus šimtmetis. Juzeliūnas kalbėjo kaip Gruodžio mokinys, pavadino, kad Gruodis tautinės mokyklos įkūrėjas ir t. t. Šepetys užpyko ir koncerto nebeklausė. Vėliau Renčys, Baltrūnas išsikvietė mus, o Juzeliūnas taip atsimušinėjo, kad jie nežinojo ką daryt. Juzeliūnas nepasimetė ir juos taip auklėjo, kad jie pasirodė kaip vaikeliai. Išėję mes labai juokėmės.
Garsėjęs kaip ramybės drumstėjęs ar dažnai „sumaišydavo Jums kortas“? Su kokiomis Mokytojo savybėmis buvo sunkiausia susitaikyti?
Juzeliūnas buvo labai užsispyręs. Ką jis sumanys, trūks plyš turi būti, ar fakultetų perkėlimas į Klaipėdą, ar Kauno simfoninio orkestro įkūrimas. Jie su Balsiu paruošė naują kompozitorių rengimo programą, bet Balsys greitai mirė, tai sakau, Juzeliūnas turi būti katedros vedėjas. Zabulis buvo susipykęs su Juzeliūnu ir sako – ne, jokiu būdu negali būti. Tada paskyrė mane rektoriumi ir katedros vedėju. O paskui Šepečiui reikėjo Rimvydą Žigaitį iš Filharmonijos direktoriaus posto „išimt“, tai nusprendė Žigaitį padaryt katedros vedėju. Jis gerai dirbo, surengė kompozicijos katedros studentų koncertų, bet visą laiką konfliktavo su Juzeliūnu. Posėdis prasideda ir baigta, konfliktas. Sakau tegu Osvaldas Balakauskas perima katedrą ir tada Žigaitis perėjo į muzikos teorijos katedrą.
Gaila, nebėra Juzeliūno, būtų pasidžiaugęs dabartiniu mano kūrybiniu intensyvumu. Ir dabar jubiliejui kiek kūrinių parašiau.
Ar pavykdavo nuginčyti, ar pakeisdavo nuomonę?
Nuginčyt nepavykdavo. Kažkada mane palaikydavo Balsys. Mes dviese su Balsiu savo nuomonę išsakom ir tada jau jis negalėdavo lenkti. Kai Balsys buvo sąjungos pirmininkas, Juzeliūnas ateidavo į sąjungą, pasiima įstaigos blankų (ten tuomet niekas jų labai nežiūrėdavo) ir prirašo visur kur, ir dėl simfoninio, ir dėl radijo ir dar kur kitur. Na ir prasideda. Kviečia Balsį čia, kviečia ten. Balsys siunta, sako prirašo raštų, o man paskui reikia atsakyt. Jis buvo novatoriškas – jokiu būdu nesustot. Visą laiką buvo už naują – ir kūryboje ir gyvenime. Tai jam reikia garažą statyt, tai plytas vežt. Kai statė namo priestatą, pasamdė darbininkus mūryt. Kai tie prisigėrė, tai pats ėmė mūryt.
Ar studijuojant turėjo įtakos tas faktas, kad Jūs abu buvote iš Šiaulių?
Turėdavo, mes su juo pasikalbėdavom, pasidalindavom, ypatingai Nepriklausomybės laikais. Jis sakydavo, aš tave gerbiu, nes per tavo langą visada matydavau Kalėdinę eglutę. Mūsų ryšys buvo labai tamprus per jėzuitus. Jis buvo vargonininkas, o aš klapčiukas. Vėliau mes pasikalbėdavom apie jėzuitus, tėvą Paukštę, tėvus Rinkevičių, Ramanauską, Danylą. Visi pažįstami buvo ir man. Jis palaikydavo su jais ryšį. Burevičius vėliau buvo atvažiavęs į Lietuvą ir jie buvo susitikę, aš tą žinojau. Jis neslėpdavo nuo manęs, pasakydavo – gavau nuo Burevičiaus laišką. Paukštys grįžo iš tremties. Jie Juzeliūną palaikė, jis gyveno pas jėzuitus, vargonavo, o jie duodavo valgyt. Mes to nepopuliarinom, nesistengėm pasakot, bet tarp savęs pasikalbėdavom.
Ar neskatino Profesorius Jūsų rašyti religinės muzikos?
Ne. Faktinai tuo metu rašydavo Lionginas Abarius, jis turėjo pažįstamų kunigų, o Burevičius ir kiti jėzuitai buvo Amerikoj, neturėjo parapijų. Neprašė manęs ir pats nerašė atvirai, nors gal ir yra sukūręs kokių giesmių.
Juzeliūnas prašau kiek išleido mokinių, netilpo ant sąjungos laiptų, kai norėjom nusifotografuot.
Parengė Rūta Gaidamavičiūtė
2016-10-25