Kokiais gyvenimo momentais prisimenate savo Mokytoją?
Prisimenu mokytoją įvairiomis aplinkybėmis, dabar gal ne taip dažnai, bet vis tiek jo žodžiai suskamba karts nuo karto, kartais „užbuksavus“ kūrybiniame procese, kartais pasiklydus kasdienybės vingiuose. Mokytojas buvo nepaprastai šilta, nuoširdi, geraširdė asmenybė, nuolat besišypsantis, užkrečiantis savo ramybe, gerumu. Einant pas jį į pamokas niekada nebūdavo baisu, veikiau gėda, jei tekdavo eiti prasčiau pasiruošus.
Kokie J. Juzeliūno posakiai ar koks elgesio modelis yra labiausiai įstrigęs atminty?
„Nebus taip, kad niekaip nebūtų, kažkaip vis tiek bus“. Šis jo mėgtas posakis įstrigo kažkodėl ypač giliai. Juo guosdavau save (kartais ir dabar tebeguodžiu) užstrigus kūrinyje, taip pat gyvenime.
Su kokiomis Mokytojo savybėmis buvo sunkiausia susitaikyti?
Nežinau, ar sunkiausia susitaikyti, bet kartais, ypač pirmaisiais studijų metais, dar tik pradedant ieškoti savojo kelio, laukdavau to kiek konkretesnio „čia negerai, o čia gerai“, „čia pataisyk, o čia vystyk toliau“. Bet Mokytojas buvo tvirtai apsisprendęs palikti mus ieškoti savo kelio, o ne rodyti ar taisyti mūsų klaidas. Tą laisvę išmokau vertinti kiek vėliau. Ir dėl Mokytojo pasitikėjimo, leidimo klysti ir eksperimentuoti esu labai dėkinga.
Ne paslaptis, kad tarp Eduardo Balsio ir J. Juzeliūno mokyklų buvo ir tam tikros konkurencijos. Ar jautėte įtampą tarp saviškių ir „priešininkų stovyklos“? Ar jaučiatės ir gyvenime priklausąs Juzeliūno mokinių klanui?
Aš studijavau kiek vėliau ir tik dvejus metus, tad šios konkurencijos stipriai nepajutau, nors ir buvau apie ją girdėjusi.
J. Juzeliūno studijų ir vėliau dėstymo laiku buvo svarbus „darbas su medžiaga“ – apsibrėžto kompozicinio metodo taikymas. Ar kada nors jis mokė Jus tiesiog žaisti – improvizuoti, eksperimentuoti?
Taip, kartais kalbėdavome apie lietuvių liaudies muzikos turtingumą, apie tai, kaip nereikia jos cituoti tam, kad muzika būtų lietuviška; kaip perdėliojant, perstatant, pergrupuojant kelis elementus galima taupiai ir racionaliai, tačiau kūrybiškai dirbti su medžiaga. Taip, tai darbas su medžiaga, tačiau tuo pačiu ir žaidimas bandant „o kas bus, jei pabandysiu taip, arba taip?“
Galima dirbtinai stengtis kurti kieno nors populiarumą, ar jį pratęsti laike, bet jeigu kūryba nebemaitinama savomis idėjomis, tai pastangos lieka bergždžios. Tai pirmiausia pajunta profesionalai. Kaip manote, kurios J. Juzeliūno kūrybos versmės dar trykšta stipriausiai?
Manau, tai mąstymo modelis, atvirumas naujovėms, nepažįstamiems dalykams – tai daro jo diegtas idėjas universaliomis. Plačiau apie Mokytojo kūrybą plėstis nenorėčiau. Man svarbiausia – idėjos universalumas, jos pritaikymas naujomis aplinkybėmis, naujų idėjų generavimas. Tai atsispindi jo kūryboje, tai jis skiepijo savo mokiniams.
Ar jis turėjo numylėtinių tarp mokinių, o ir platesnėje bendruomenėje?
Niekada nepajutau, kad kažką iš savo mokinių jis laikė numylėtiniu. Man rodos, jis kiekviename savo mokinyje, o ir kiekviename žmoguje sugebėdavo įžvelgti jo unikalumą ir sukurti asmenišką santykį. Mokytojas kiekvienam leido būti savimi ir priėmė mus tokius, kokie buvome, nereikalaudamas pasikeisti ar prisitaikyti. Manau, tai ypač reta ir vertinga savybė.
Ar buvo Jus kada paveikęs profesoriaus domėjimasis neeuropinėmis kultūromis, ar skatino plėsti žiūros tašką ir Jus?
Taip, be abejo, esame kalbėję ir apie „Afrikietiškus eskizus“, ir bendrai apie tolimesnes kultūras. Visada žavėjo (o gal dar labiau žavi dabar, tai giliau suvokus) Mokytojo gebėjimas vertinti ir gerbti kitas kultūras, tai, kas nepažįstama, nežinoma, nežiūrint į jas iš aukšto, nemenkinant, o kaip tik smalsiai ir atvirai domintis.
J. Juzeliūnas buvo pasiryžęs klausytojų simpatijas užkariauti vis iš naujo. Keitė žanrus, inspiracijų šaltinius...
Manau, gebėjimas neužsibūti „saugiame uoste“, nuolat ieškoti naujų formų ir išraiškos priemonių padėjo jam išlikti tokiu jaunatviškam ir žvaliam. Atvirumas naujovėms ir noras eksperimentuoti yra labai ypač svarbu kompozicijoje.
Garsėjęs kaip ramybės drumstėjas, ar dažnai „sumaišydavo Jums kortas“?
Ne.
Profesorius yra sakęs: „Jeigu bandysiu mokinį ‚tempti‘ pagal savo supratimą, jis juk netaps nei manimi, nei savimi“. Ar Jums tiko tokia blaivi pedagogika?
Panašiai parašiau atsakyme klausimui apie Mokytojo savybes. Tuo metu, dar ką tik po mokyklos, gal ir norėjosi tvirtesnio ir labiau vadovaujančio balso, bet ilgainiui ėmiau matyti tai kaip privalumą, galimybę ieškoti savo kelio, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, nes niekas klaidų neištaisys, tik pati.
Kokias Mokytojo stilistikos ypatybes labiausiai norėjote atmesti?
Negaliu atsakyti, turėčiau rimtai prisėsti ir dar kartą atidžiai perklausyti jo kūrinius, peržiūrėti partitūras.
Ar užtekdavo Profesoriui kantrybės išlaukti, kol studentas sukraus savo kūrybinį pumpurą? Kaip žinome, dėstytojo atsakomybė dėl būsimo rezultato kartais verčia imtis įvairių priemonių...
Gal dėl to, kad niekad negąsdinau Mokytojo kūrinius atnešdama tik iš vakaro prieš egzaminą, nepajutau didelio spaudimo ar nerimo iš jo pusės. Kai jau „užstrigdavau“ kuriam nors etape, Mokytojas kreipdavo kalbą į kitas temas, jei „strigimas“ užsitęsdavo, tada sulaukdavau bendro pobūdžio, universalių patarimų, kaip būtų galima plėtoti medžiagą. Bet spaudimo niekada nepajutau.
Kaip Juzeliūnas priimdavo savo studentų skirtybes? Ar taikė jiems skirtingus kriterijus? Ar dalydavotės tuo, ką ir kaip brandino?
Nežinau. Man studijuojant, studentų Mokytojas turėjo nedaug, tad ir dalytis ne itin buvo su kuo.
Jūsų požiūriu, kas iš J. Juzeliūno mokinių labiausiai nutolo nuo Mokytojo nubrėžtos orbitos, o kas yra arčiausiai?
Čia labai sunku pasakyti, nes tame ir paradoksas, kad jis nebrėžė ribų, neribojo, tad visi jo mokiniai savotiškai vienodai arti ir nutolę nuo tos orbitos...
Ar Jums svarbesnė buvo J. Juzeliūno suformuota teorija, jo paties kūrybos pavyzdys ar pastabos, kurias išgirsdavote apie savo rašomą muziką?
Gal svarbiausia vis dėlto buvo pastabos ir komentarai, pokalbiai paskaitų metu. Kartais pokalbių temos nukrypdavo gan toli nuo mano rašomų kūrinių, tačiau dažnai tai suteikdavo naujų minčių, skatindavo pergalvoti savo poziciją, ieškoti atsakymų į klausimus ir taip lavindavo mane kaip kompozitorę.
Ar jis skatindavo permąstyti išeities pozicijas?
Būtinai.
Nors Juzeliūnas buvo laikomas konstruktyvistu, bet ne kartą yra pabrėžęs intuityvaus prado būtinumą. Tik jį turbūt sunkiausia mokiniams buvo perimti?
Intuicijos perimti neįmanoma – arba ją turi, arba ne; arba ja pasitiki, arba ignoruoji ir remiesi tik racionaliais argumentais. Pamenu, kad Mokytojas leido atspirties tašku pasirinkti medžiagos branduolį lyg ir intuityviai, tačiau visgi racionaliai patikrinant, ką iš to branduolio galima padaryti, kaip jį galima vystyti, kokias galimybes jis suteikia.
Ar buvo jūsų bendravimo kelyje kokių barjerų, kokio nesusikalbėjimo, kurio prasmė išaiškėjo tik vėliau?
Nepajutau to.
Šiandien jau nebėra ne tik Mokytojo, bet ir dalies vyresniųjų mokinių. Tarp baigusiųjų Juzeliūno klasę (nuo pirmojo 1955 m. iki paskutiniojo 2000 m.) – beveik pusė amžiaus. Tai ištisa epocha, per kurią keitėsi istorinė aplinka, muzikos stilistika. Negalėjo nekisti ir dėstymo būdas. Ką iš tos kaitos esate užfiksavę?
Kadangi nežinau, kaip jis dėstė vyresniesiems kolegoms, sunku būtų palyginti dėstymo būdą. Net neabejoju, kad kažkas keitėsi dėstymo būde, galbūt ir metodikoje, bet manau, dar didesnę įtaką padarė būtent besikeičianti muzikos stilistika, istorinės aplinkybės, ore tvyrančios idėjos, kurios neišvengiamai palietė kiekvieną.
Ar jis atskleisdavo savo pažiūras, dalydavosi sunkumais, kuriuos patirdavo savo kelyje?
Man studijuojant, Mokytojas pats muziką rašė gal nebe taip aktyviai, tad nelabai ir dalydavosi sunkumais.
Ar pritariate Profesoriaus nuomonei, kad „bene reikšmingiausia, kartu ir sunkiausia yra SU-TAR-TI su savimi“. Gal esate gavusi tokio sutarimo receptų?
Žinoma, svarbu sutarti su savimi. Nesutarimas su aplinka, tam tikras konfliktas išorėje gali pridėti kūrybiškumo. Vidinis konfliktas su savimi beveik visada atima kūrybiškumą o ne jį skatina. Manau, sutarimo su savimi pavyzdys buvo pats Mokytojas. Universalių sutarimo su savimi receptų kažin ar gali būti, išskyrus gyventi taip, kaip atrodo esant teisinga ir sąžininga.
2016-02-17
grįžti