Kokias lietuvių kompozitorių asmenybes galėtumėte gretinti su Juliumi Juzeliūnu?
Profesorių Julių Juzeliūną gretinčiau su M. K. Čiurlionio asmenybe. Abu kūrėjai ne tik savo muzikoje puoselėjo tautines tradicijas, bet ir buvo aktyvūs visuomeninėje veikloje – M. K. Čiurlionis svariai prisidėjo prie to meto tautinio atgimimo, J. Juzeliūnas Lietuvos valstybės atkūrimo.
Lietuvos muzikinėje kultūroje išskiriama Juozo Gruodžio kompozicinės mokyklos reikšmė, ją tęsė ir Julius Juzeliūnas. Kaip manote, ar bus einama toliau šia linkme?
Turėtume pasistengti, kad šių kompozitorių muzika skambėtų. Manau, kad toks buvo jų kūrybos tikslas.
Kokiais gyvenimo momentais prisimenate savo Mokytoją?
Profesorių prisimenu dažniausiai mokydama savo mokinius kompozicijos. Ne vienas jų galėtų pacituoti mano papasakotas profesoriaus mintis, ar jo gyvenimiškus, kūrybinius patarimus. Dar daugiau prisiminimų grįžo, kai pas mane atėjo mokytis J. Juzeliūno anūkė Emilija.
Kokie J. Juzeliūno posakiai ar koks elgesio modelis yra labiausiai įstrigęs atminty?
Atėjus į pamoką, profesorius visada pasitikdavo su gera nuotaika, pasidomėdavo, kaip sekasi, ir tik aptarę keletą tuo metu aktualių temų, prieidavome prie kūrybos. Jo aktyvumas, veiklumas, platus mąstymas labai įkvėpdavo, darė jo pamokas įdomias ir įvairiapusiškas. Posakių būdavo kiekvienoje jo pamokoje. Labiausiai įsiminė: „Jeigu reikia, gali aukoti ir galvą, bet pačia aukščiausia kaina“, „Kas tavimi patikės, jeigu tu pats savimi netikėsi“, Jeigu vežimas važiuodamas vienu keliu užklimpsta, negi bandysi važiuoti toliau? Geriau grįžk ir pasuk kitu keliu“.
Ką mėgstate iš J. Juzeliūno kūrinių, galbūt kai kurie, laikui bėgant, skamba visai kitaip?
J. Juzeliūnas labai gerai pažinojo vargonus, mokėsi jais groti Šiauliuose, vėliau, studijuodamas kompoziciją Kaune, vargonavo tiek bažnyčioje, tiek koncertuose. Todėl labai gerai skamba jo kūriniai vargonams. Mėgstu klausytis Koncerto vargonams, smuikui ir kameriniam orkestrui. Dėl puikios orkestruotės pasiklausau Juzeliūno operos „Žaidimas“.
Su kokiomis Mokytojo savybėmis buvo sunkiausia susitaikyti?
Su Profesoriumi visada gerai sutarėme.
Ne paslaptis, kad tarp Eduardo Balsio ir J. Juzeliūno mokyklų buvo ir tam tikros konkurencijos. Ar jautėte įtampą tarp saviškių ir „priešininkų stovyklos“? Ar jaučiatės ir gyvenime priklausąs Juzeliūno mokinių klanui?
Tarp mano bendraamžių nebuvo E. Balsio mokinių, todėl negaliu atsakyti į pirmąją šio klausimo dalį. Jaučiuosi jo mokinių bendruomenės dalimi, tuo didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Gavę Profesoriaus pamokų, mes turime kažką bendro. Jo išsakytos mintys, idėjos yra palikę pėdsaką mūsų mąstyme. Įdomiausia tai, kad Juzeliūno mokinius labiausiai vienija jo skiepytas individualumo ieškojimas.
Kas pasikeičia vertinant kūrėjo darbus, kai jo jau nebėra tarp mūsų?
J. Juzeliūno darbai tapo svarbia istorijos dalimi. Dabar jo kūrybą lyginame su kitų kompozitorių, jau nebesančių tarp mūsų, darbais. Pastebime kūrėjo įtakas, jo darbų visumą.
J. Juzeliūno studijų ir vėliau dėstymo laiku buvo svarbus „darbas su medžiaga“ – apsibrėžto kompozicinio metodo taikymas. Ar kada nors jis mokė Jus tiesiog žaisti – improvizuoti, eksperimentuoti?
J. Juzeliūnas visada skatino mąstyti, ką darai, tai pagrįsti; jeigu žengi žingsnį, pagalvoti, ar tikrai jis tinkamas. Kūrybą profesorius laikė darbu, kartais ją vadindavo „amatu“. Jis nemėgo paviršutiniškumo. Jeigu jau labai lengvai kas nors sekdavosi rašyti, patardavo pamąstyti. Sakydavo, kad ne viskas, kas lengvai pavyksta, yra gerai. Dažniausiai netgi atvirkščiai. Tai išmokė į savo kūrybą žiūrėti su tam tikra atsakomybe.
Galima dirbtinai stengtis kurti kieno nors populiarumą, ar jį pratęsti laike, bet jeigu kūryba nebemaitinama savomis idėjomis, tai pastangos lieka bergždžios. Tai pirmiausia pajunta profesionalai. Kaip manote, kurios J. Juzeliūno kūrybos versmės dar trykšta stipriausiai?
J. Juzeliūno kūryba labai konstruktyvi ir dėl to ją labai įdomu analizuoti. Jo muzikoje kiekviena nata atsiradusi apgalvotai, formos labai dinamiškos, todėl visada įdomu ir klausytis.
Pierras Boulezas yra sakęs, kad „kūryba egzistuoja tik tada, kai nenumatyta tampa neišvengiama“. Kokiu būdu J. Juzeliūnas sustiprindavo Jūsų pasitikėjimą tuo atrastu neišvengiamumu?
Dažnai kuriant nutinka kitaip negu numatei ir tai neišvengiama tada, kai kūrinys tarsi pats pradeda „gyventi savo gyvenimą“. Muzikos eiga pati prašosi būtent tokių posūkių, kokių nebuvo numatyta kūrinio plane. Manau, kad čia labiausiai ir tikdavo Profesoriaus posakis „Jeigu reikia, gali paaukoti ir galvą, bet pačia aukščiausia kaina“.
Ar jis turėjo numylėtinių tarp mokinių, o ir platesnėje bendruomenėje?
Nemanau. To niekada nepastebėjau. Būdamas nepaprastai gili, plačiai mąstanti asmenybė, jis neišskirdavo kurio vieno. Apskritai asmenis jis retai aptarinėdavo, dažniau reiškinius.
Ar buvo Jus kada paveikęs profesoriaus domėjimasis neeuropinėmis kultūromis, ar skatino plėsti žiūros tašką ir Jus?
Profesorius labai daug pasakojo apie savo keliones po Afriką, kokią įtaką jos padarė jo kūrybai. Paminėdavo ir kitas neeuropines kultūras, jų muzikos išskirtinius bruožus, savitą sandarą. Dažnai pabrėždavo, kad ir mūsų lietuvių liaudies muzika, monodinės dainos, sutartinės turi savitą netercinę struktūrą, o tai mus daro ypatingus ir išskirtinius Europos muzikinėje aplinkoje.
Paskatinta Profesoriaus, pradėjau domėtis Rytų meno estetika ir filosofija; tai turėjo tuo metu įtakos kuriant Styginių kvartetą.
J. Juzeliūnas buvo pasiryžęs klausytojų simpatijas užkariauti vis iš naujo. Keitė žanrus, inspiracijų šaltinius...
Man taip pat neleisdavo užsibūti ties pamėgtu instrumentu ar jų sudėtimi. Skatino studijuojant kurti visiems instrumentams, išbandyti įvairius žanrus. Gavau keletą tikrai nelengvų užduočių, kurios tuo metu privertė „pasikankinti“. Bet tai tik užgrūdino. Privertė save įveikti ir praturtino nauja patirtimi. Sakydavo, kad pats geriausias laikas išbandyti viską, kol dar studijuoji, o po to jau reikės rimtai dirbti.
Garsėjęs kaip ramybės drumstėjas, ar dažnai „sumaišydavo Jums kortas“?
Dažniau „surikiuodavo“ viską į savo vietas.
Profesorius yra sakęs: „Jeigu bandysiu mokinį ‚tempti‘ pagal savo supratimą, jis juk netaps nei manimi, nei savimi“. Ar Jums tiko tokia blaivi pedagogika?
Tik tokį ir įsivaizduoju kūrybos mokytoją. Jis gerbė studentą kaip kūrėją ir nevaržė jo. Vėliau supratau, kad leisdamas „paklaidžioti“ savo ieškojimuose, pačiai „kapstytis“ užstrigus kokioje nors kūrinio vietoje, ir tik vienu savo taikliu patarimu sumaniai pakreipęs tinkama linkme, visas kliūtis leisdamas įveikti pačiai, jis suteikdavo progos patikėti, kad galiu pati atrasti tinkamą kelią, galiu susidoroti su kūrybiniais sunkumais.
Kokias Mokytojo stilistikos ypatybes labiausiai norėjote atmesti?
Profesorius niekada neversdavo šventai tikėti Jo tiesomis, neprimesdavo jokios konkrečios stilistikos. Skatino išbandyti kuo daugiau kompozicinių technikų, išanalizuoti kuo daugiau stilių. Labiau kreipdavo dėmesį ne į tai, kokia kalba kalbi, bet ar apgalvoji kiekvieną žodį ir kaip profesionaliai tai atlieki.
Ar užtekdavo Profesoriui kantrybės išlaukti, kol studentas sukraus savo kūrybinį pumpurą? Kaip žinome, dėstytojo atsakomybė dėl būsimo rezultato kartais verčia imtis įvairių priemonių...
Jo paskaitos visada mane sudomindavo, eidavau pas Profesorių tam, kad gaučiau postūmį, paskatinimą. O kai kūrinys jau ilgesnį laiką nepasistūmėdavo į priekį, pasakydavo tokią frazę: „Daug kas nieko nedaro, tik laukia įkvėpimo. Nemanyk, kad atsidarysi langą ir mūza pati pas tave kaip paukštė atskris. Reikia įdėti daug darbo, kad pavyktų sukurti gerą kūrinį“.
Kaip Juzeliūnas priimdavo savo studentų skirtybes? Ar taikė jiems skirtingus kriterijus? Ar dalydavotės tuo, ką ir kaip brandino?
Pasikalbėdavome paskutinieji J. Juzeliūno studentai tarpusavyje ir pastebėdavome, kad visi labai panašiai esame mokomi. Profesorius labai mėgo studento darbštumą ir tai įvertindavo geru žodžiu.
Jūsų požiūriu, kas iš J. Juzeliūno mokinių labiausiai nutolo nuo Mokytojo nubrėžtos orbitos, o kas yra arčiausiai?
Mano nuomone, išskirtinė J. Juzeliūno, kaip pedagogo, savybė buvo atrasti kiekvieno studento individualumą, leisti jam atsiskleisti. Jis mokydavo daryti ne taip kaip jis, ar kiti, bet kitaip negu kiti. Skatino ieškoti savęs kūryboje. Už tai esu labai dėkinga, kad sakydamas „pirmiausia reikia sutarti su savimi“, leido pajusti malonumą kurti tai, ką jauti, leido būti savimi.
Ar Jums svarbesnė buvo J. Juzeliūno suformuota teorija, jo paties kūrybos pavyzdys ar pastabos, kurias išgirsdavote apie savo rašomą muziką?
Kartą, nesulaukusi, kol Profesorius papasakos apie savo kūrybą, atsinešiau į pamoką jo Ketvirtosios simfonijos partitūrą ir paprašiau kartu paanalizuoti, papasakoti apie kūrybos procesą. Patylėjęs minutėlę, jis pasakė, kad atneš man kasetę su Simfonijos įrašu, ir aš galėsiu pati su partitūra pasiklausyti ir pastudijuoti. Savo kūrinio niekada nebuvo pateikęs kaip pavyzdžio. Visada sutelkdavo visą dėmesį į mano kūrybą, klausdavo, ką aš mąstau, kuo domiuosi, kokių turiu idėjų.
Ar jis skatindavo permąstyti išeities pozicijas?
Studijuodama labai susidomėjau šiuolaikiniais garso išgavimo būdais, naujomis tembrinėmis klasikinių instrumentų galimybėmis. Apie tai papasakojau Juzeliūnui ir gavau patarimą visas šias naujoves naudoti saikingai, tik tada, kai jos tikrai reikalingos. Kaip pavyzdį patarė pastudijuoti O. Balakausko Antrąją simfoniją, kur panaudoti obojaus daugiagarsiai. Tuomet jis mane prilaikė nuo entuziastingo naujų garsų taikymo ir privertė pamąstyti apie jų naudojimo prasmę. Jis visada skatino uždavinėti sau klausimus. Patardavo, parašius kūrinį atsisėsti į jo vietą ir į kūrinį pažvelgti iš šalies. Tada gali daug kas kitaip atrodyti.
Nors Juzeliūnas buvo laikomas konstruktyvistu, bet ne kartą yra pabrėžęs intuityvaus prado būtinumą. Tik jį turbūt sunkiausia mokiniams buvo perimti?
Konstruktyviojo ir intuityviojo prado pusiausvyra jaučiama daugelyje Juzeliūno kūrinių. Ieškoti šio balanso visada skatino ir mane. Sakydavo, kad muzika turi turėti tam tikrus suvokimui reikalingus parametrus – kūrinio formos dinaminę kaitą, garsinių struktūrų akustinio intensyvumo svyravimus, ir daugelį kitų dalykų, kuriuos rašydami muziką turime pajusti. Daugelis šių principų man yra priimtini ir artimi.
Ar buvo jūsų bendravimo kelyje kokių barjerų, kokio nesusikalbėjimo, kurio prasmė išaiškėjo tik vėliau?
Nebuvo.
Ko Profesorius daugiausia iš Jūsų reikalaudavo?
Pagrįsti, ką parašei, žinoti, ką rašysi toliau, turėti kūrinio visumos viziją, kurti dinamišką formą, ieškoti „kokios nors nuodėmėlės ir ją parodyti“, arba negailėti „druskos ir pipirų“...
Ar jis atskleisdavo savo pažiūras, dalydavosi sunkumais, kuriuos patirdavo savo kelyje?
Žinojau J. Juzeliūno pažiūras ar nuomonę tam tikrais klausimais, nes pamokose kalbėdavomės daug ir apie įvairiausius dalykus. Skundžiantis sunkumais jo niekada negirdėjau. Jis buvo labai tvirtas, kupinas ryžto, domėjosi naujomis idėjomis, technikomis ir nuolat troško parašyti dar kažką naujo.
Gal tik paskutiniaisiais metais kartą Profesorius prasitarė, kad kuo toliau, tuo lėčiau rašosi muzika. Ir taip yra ne dėl senatvės. Jis sakė nesijaučiąs senas. Dabar kaip tik galėtų rašyti simfonijas ar kitus kūrinius daug greičiau, nes turi daug praktikos. Tačiau nesinori kartotis. Nori parašyti ką nors naujo, kas dar jo kūryboje neskambėjo. Dėl didelės patirties ir rašo lėčiau, ir žiūri į savo kūrinius kritiškiau.
Kuri iš Juzeliūno visuomeninės veiklos sričių Jums atrodo svarbiausia? Prie ko galbūt prisidėjote ar norėtumėte prisidėti?
Jam buvo svarbūs jaunimo muzikinio ugdymo klausimai. Neretai apie tai pasikalbėdavome. Aš puikiai supratau jo idėjas ir jos man buvo labai artimos. Besimokant paskutiniuose kursuose J. Juzeliūnas man parašė rekomendaciją dėl darbo muzikos mokykloje. Ir dabar aš jau daugiau kaip dešimtmetį dirbu Balio Dvariono muzikos mokykloje. Šiuo metu mokau kompozicijos ir dažnai pajuntu, kad profesoriaus patarimai „išnyra“ iš atminties pamokų metu ir labai padeda ne tik man, bet ir mano mokiniams. Be to, organizuoju „Jaunųjų atlikėjų lietuvių muzikos festivalį“, kiekvienais metais skirtą vis kitam kompozitoriui. Festivalis tęsiasi visus mokslo metus, įvyksta penki koncertai (vokalinės, fortepijoninės, chorinės, kamerinės ir moksleivių kūrinių) kur skamba vien lietuvių kompozitorių kūriniai. Kiekvienas festivalis paskiriamas vis kitam kompozitoriui, kurio sukaktį tais metais minime – pirmasis buvo skirtas M. K. Čiurlioniui, antrasis – B. Dvarionui, o šiais metais turime jau trečiąjį, skirtą J. Juzeliūnui. Mano tikslas – kad mokiniai grotų lietuvių kompozitorių muziką, ją pažintų, pamiltų ir vėliau ja domėtųsi baigę mokyklą, lankydami koncertus ar teatrus. Pastebiu, kad vaikai su didele meile ir šiluma atlieka lietuvišką muziką.
Profesorius muziką laikė aukštų kompetencijų sritimi ir labai aiškiai skyrė mėgėjų statusą nuo reikalavimų profesionalams.
Profesorius visada skatino kuo daugiau skaityti, viskuo domėtis, klausytis kitų kompozitorių, bet jokiais būdais jų nekopijuoti, o mąstyti: „O aš parašysiu visiškai kitaip“. Kompozitoriaus profesijai jis kėlė labai aukštus reikalavimus. Visada grūdino, kad tai yra sunkus „amatas“. Profesorius yra pasakęs tokią frazę: „Ar studentas taps kompozitoriumi, bus aišku tik po dešimties jo savarankiško darbo metų“.
Ar pritariate Profesoriaus nuomonei, kad „bene reikšmingiausia, kartu ir sunkiausia yra SU-TAR-TI su savimi“. Gal esate gavęs tokio sutarimo receptų?
Šioje Juliaus Juzeliūno frazėje slypi gili išmintis ir šie žodžiai padeda daugelyje ne tik kūrybinių, bet ir gyvenimiškų situacijų...
2016-02-11
grįžti