Kokias lietuvių kompozitorių asmenybes galėtumėte gretinti su Juliumi Juzeliūnu?
Jei galvotume apie nacionalinės mokyklos formavimąsi ir įtakingiausias to proceso asmenybes, tai šalia Juzeliūno būtų Juozas Gruodis, Eduardas Balsys, Osvaldas Balakauskas ir Bronius Kutavičius. Žvelgiant plačiau į lietuvių profesionaliosios muzikos kertines viršukalnes, šiame sąraše, be abejo, atsiranda Čiurlionis ir Vytautas Bacevičius. Su Juzeliūnu tam tikrais aspektais įdomiai susišaukia ir jo mokinys Feliksas Bajoras – abu savo dėmesį stipriai fokusavo į folklorines ištakas, abu – visuomeniškai neabejingi, aktyvūs, atkaklūs ir užsispyrę. Tik dėl skirtingų mentalinių-emocinių savybių tie panašumai įgavo savitas ir gerokai skirtingas raiškos formas.
Lietuvos muzikinėje kultūroje išskiriama Juozo Gruodžio kompozicinės mokyklos reikšmė, ją tęsė ir Julius Juzeliūnas. Kaip manote, ar bus einama toliau šia linkme?
Kalbant apie mokyklas, turime suprasti, kad meniniai procesai visą laiką juda ir keičiasi, kiekvienas etapas galų gale tampa istorija. Beje, „procesas“ buvo vienas svarbiausių Juliaus Juzeliūno žodyno žodžių – jis tą nuolatinę tėkmę ir kaitą labai vertino, toks – gyvai kintantis – buvo visas jo gyvenimas ir kūrybinis kelias. Juozo Gruodžio ir Juliaus Juzeliūno kompozicinių mokyklų svarba mūsų muzikos išsiskleidimui neginčijama, ir šia prasme viskas jau padaryta. Miškas auga, nauji vėjai atneša naujas sėklas. Tačiau šių asmenybių reikšmės ir jų muzikos suvokimas, įsigyvenimas platesnėje visuomenėje vis dar siekiamybė. Tam reikia, kad muzika būtų ir gyventų ne tik muzikologų, bet visų pirma atlikėjų ir koncertinių organizacijų, kitų kultūros sklaida užsiimančių (ar turinčių užsiimti) institucijų akiratyje – ne tik jubiliejinėmis progomis. Deja, Lietuvoje visa profesionalioji lietuvių muzika yra bendros kultūrinės sąmonės paraštėje, išimtis tik Čiurlionis, ir daugiausia dėl to, kad jis buvo dailininkas.
Kokiais gyvenimo momentais prisimenate savo Mokytoją?
Prisimenu nuolat. Kartais eidama gatve Žvėryne matau jį kone bėgantį (jo eisena tokia labai individuali buvo) ir girdžiu ištariant tą vardą, kuriuo jis mane „pakrikštijo“: „Sveika, Skripkela“... Dažnai prisimenu įvairiose muzikinio gyvenimo situacijose. Žiūrint į bendrą kultūros padėtį šiandien, daug kas jį labai liūdintų, netgi siutintų. Akivaizdi lėkštėjimo, kriterijų niveliacijos tendencija pačioje vadinamosios rimtosios muzikos sferoje, perdėtas dėmesys proginiams saliutams, o ne esminiam kasdieniam kultūros gyvavimui. Atsimenu, 1991 m. su prof. Juzeliūnu lankėmės Muzikos informacijos centre Stokholme – be abejo, jis svajojo, kad kada nors kažką panašaus turėsime ir Lietuvoje. Muzikos informacijos centras atsirado, puiku, bet iki šiol jis vos ant kelių žmonių pečių tesilaiko, ir nematyt, kad artimoje ateityje galėtų išaugti į solidžiai valstybės finansuojamą ir reikšmingiau bendrą kultūros gyvenimą įtakojančią instituciją, su stipria leidybine baze, šiuolaikiškomis archyvavimo sąlygomis ir plačiomis lietuvių muzikos sklaidos galimybėmis. Juliui Juzeliūnui būtų dėl ko kariauti ir drumsti valdininkų ramybę.
Kokie J. Juzeliūno posakiai ar koks elgesio modelis yra labiausiai įstrigęs atmintyje?
Prof. Juzeliūnas turėjo savo žodyną. Racionalus grūdas, procesas, varstotas, samprotauti... Pats mėgo samprotauti įvairiomis temomis, bet klasėje sakydavo: „Tu samprotauji įdomiai, bet parodyk, ką padarei“. Nors buvo reiklus, turėjo labai daug žmogiškos išminties ir jautrumo, kuris leido susikalbėti su labai skirtingais studentais ir tolerantiškai priimti įvairias situacijas. Pats būdamas labai žemiškas ir energingas, gebėjo suprasti ir visai priešingas natūras, nematavo žmonių pagal „normą“. Jei kas „nutrūkdavo“, ilgai nepasirodydavo, tragedijos iš to nedarydavo. Žiūrėjo į mus kaip į žmones, kurie patys atsakingi už save ir savo pasirinkimą.
Ką mėgstate iš J. Juzeliūno kūrinių, galbūt kai kurie, laikui bėgant, skamba visai kitaip?
Nuostabus atradimas buvo opera „Žaidimas“, dar kartą įrodžiusi jo kūrybinį gyvastingumą. Mintyse nukėlus ją į parašymo metus (1968-ieji!) nuostaba dar išauga. 100-mečio metai suteikė progą tikrai naujai išgirsti ir įvertinti „Lygumų giesmes“ ir Koncertą smuikui, vargonams ir kameriniam orkestrui. Taip pat Juzeliūno vaizdinys atmintyje visada siejasi su „Melika“, „Gėlių kalbėjimu“, kvartetais.
Su kokiomis Mokytojo savybėmis buvo sunkiausia susitaikyti?
Mes sutarėme gerai ir taikymosi sunkumų patirti neteko. Mačiau, kad vedamas kokios idėjos, galėdavo būti labai kategoriškas, kartais beatodairiškai atkaklus, bet sunkiausių jo savybių raišką dažniau stebėjau iš šalies, ne kompozicijos klasėje. Nepriklausomybės išvakarėse teko su Julium Juzeliūnu, Vytautu Laurušu ir Osvaldu Balakausku važiuoti į Miuncheną. Tuo metu tarp Juzeliūno ir Laurušo vyko vienas iš dažnų prof. Juzeliūno inicijuotų karų, kurie dažniausiai kildavo dėl bendrų muzikinių ar visuomeninių reikalų. Prof. Juzeliūnas savo laikysena ir replikomis visą kelionės laiką tą „karo“ situaciją nuosekliai palaikė, ir Vytautui Laurušui prieš savo buvusį mokytoją teliko ginkluotis stoiška kantrybe.
Ne paslaptis, kad tarp Eduardo Balsio ir J. Juzeliūno mokyklų buvo ir tam tikros konkurencijos. Ar jautėte įtampą tarp saviškių ir „priešininkų stovyklos“? Ar jaučiatės ir gyvenime priklausanti Juzeliūno mokinių klanui?
Jokiam klanui nepriklausau, tačiau Juliaus Juzeliūno muzikinės šeimos nare – taip, tikrai jaučiuosi. O Mokytojas ir šiandien man yra labai gyvas, brangus ir artimas. Tačiau tos „priešininkų stovyklos“ yra vienas iš mitų, stebėtinu būdu eskaluojamas iki šiol. Taip ir būna su mitais – net neturėdami realaus ryšio su realybe, jie tampa už ją gajesni. Jokios įtampos nebuvo. Nežinau nė vieno Juzeliūno studento, kuris būtų negerbęs ir nevertinęs prof. Balsio. Studijuojant artimiausių bičiulių ratas brėžėsi visai nepaisant tų klasių ribų.
Bet švieži patyrimai verčia kai ką pasakyti tiesiau apie tų priešpriešų šaknis. Žinoma, iš dalies „mokyklų konkurencijos“ mito atsiradimą galima sieti su pačių Balsio ir Juzeliūno kūrybos skirtumais ir kažkada šias dvi ryškias asmenybes siejusia natūralia kūrybine konkurencija bei tam tikra asmenine įtampa, kurios man studijuojant jau visiškai nesijautė. Tačiau tuo laikotarpiu dirbtinis supriešinimo įvaizdis buvo konstruojamas visai kitur. Nei kūrybinės strategijos, nei asmeniškai Balsys ar Juzeliūnas, nei didžioji dalis jų studentų su tuo niekaip nesusiję. Laisva, savarankiška ir visiškai nepavaldi marazmatiškai ir veidmainiškai oficiozinei to laiko aplinkai prof. Juzeliūno asmenybė, dar pridėjus minėtą jo veiklumą, užsispyrimą ir atkaklumą, gerokai erzino kai kuriuos uolius sovietizmo klapčiukus. Iš ten ir kilo supriešinimo pastangos, įtraukiant taip pat mitinę emocionalumo ir racionalumo priešpriešą. Vienas antras studentas (studentė) jau stojo į konservatoriją su šia schema savo akiratyje, kai kuriose galvose ji iki šiol tarpsta. Šiemet Muzikos ir teatro akademijos dėstytojas Viktoras Gerulaitis, vesdamas buvusio Balsio studento Fausto Latėno autorinį koncertą, leido sau be jokios sąsajos pilnutėlėje Filharmonijos salėje, su valdžios funkcionieriais 9-oje eilėje, Juzeliūno metų proga atsainiai paleisti ironiškas frazes jo kūrybinių nuostatų atžvilgiu (be abejo anonimiškai, bet daugiau nei aiškiomis užuominomis) ir mestelėti absurdišką frazę apie dėl tų nuostatų vėliau prasidėjusią „lietuvių muzikos stagnaciją“. Kaip stagnacija, iš kurios išgelbėjo Faustas Latėnas, buvo įvardytas lietuvių muzikos laikotarpis, kuriuo dar visu intensyvumu skleidėsi paties Balsio ir Juzeliūno kūryba, į aukščiausias viršukalnes kopė Balakausko ir Kutavičiaus muzika. Muzikinėje aplinkoje tas akibrokštas buvo mandagiai neišgirstas. Man tai nuskambėjo kaip gilaus sovietizmo aidas.
Kas pasikeičia vertinant kūrėjo darbus, kai jo jau nebėra tarp mūsų?
Iš esmės gal niekas nepasikeičia, tik, ypač kai tai susiję su pažįstamais asmenimis, žvilgsnis pasidaro labiau atitrauktas, plačiau apimantis, apvalytas nuo smulkmenų ir asmeniškumų, galbūt aiškiau suvokiant tą darbų visumą laiko kontekste.
J. Juzeliūno studijų ir vėliau dėstymo laiku buvo svarbus „darbas su medžiaga“ – apsibrėžto kompozicinio metodo taikymas. Ar kada nors jis mokė Jus tiesiog žaisti – improvizuoti, eksperimentuoti?
Kiekviena kūryba yra žaidimas, ir kiekvienas rimtas žaidimas turi taisykles. Prof. Juzeliūnas skatino susikurti taisykles ir pagal jas žaisti. Racionalus grūdas – jame užkoduotas procesas – iš to proceso išplaukianti ir kartu jį kontroliuojanti forma. Toks buvo jo modelis, kuris yra universalus ir gali realizuotis pačia įvairiausia stilistika ir pavidalais. Manau, jam norėjosi, kad sužaistume švariai.
Galima dirbtinai stengtis kurti kieno nors populiarumą, ar jį pratęsti laike, bet jeigu kūryba nebemaitinama savomis idėjomis, tai pastangos lieka bergždžios. Tai pirmiausia pajunta profesionalai. Kaip manote, kurios J. Juzeliūno kūrybos versmės dar trykšta stipriausiai?
Jo pasitikėjimas muzikos sandara, jos lemiama ir savaimine verte, tam tikras asketizmas, su amžiumi savaip ryškėjęs multum non multa principas tebėra aktualūs ir ne vieno jo mokinio darbuose individualiai atsišaukiantys dalykai. Kaip ir savojo identiteto paieškos, naujai interpretuoti nacionalumo klausimai ir atvirumas pasauliui – jo kultūros paveldui ir jo naujovėms. Mūsų terpėje gana stipriai iki šiol juntama per visus tuos ir daug kitų dalykų prasišviečianti jo ryški individualybė.
Pierras Boulezas yra sakęs, kad „kūryba egzistuoja tik tada, kai nenumatyta tampa neišvengiama“. Kokiu būdu J. Juzeliūnas sustiprindavo Jūsų pasitikėjimą tuo atrastu neišvengiamumu?
Pasitikėjimą sustiprindavo gerbdamas kiekvieno individualumą ir skatindamas jį. Bet nesistengė pernelyg kurstyti mūsų profesinių iliuzijų, kurdamas šiltnamio sąlygas, veikiau siekė užgrūdinti. Atramą savyje turėjai surasti pats ir parodyti, kad žinai ar bent nujauti, ką darai.
Ar jis turėjo numylėtinių tarp mokinių, o ir platesnėje bendruomenėje?
Platesnėje bendruomenėje turėjo daug draugų ir daug priešų. Matyti ir jausti, ką jis toje aplinkoje myli ir gerbia, arba kas yra kitoje barikadų pusėje, nebuvo sunku. Tačiau klasėje jokie asmeniškumai nebuvo demonstruojami. Komplimentų ar atvirų pagyrų jis niekada nežarstė. Viskas buvo labai dalykiška ir tiesiog savaime jausdavai, kaip jis priima vieną ar kitą dalyką. Apie kitus studentus, bent man, niekada nieko nekalbėjo, jų reikalų neaptarinėjo, šia prasme buvo labai diskretiškas.
Suprantama, kad turėjo savo požiūrį į kiekvieną studentą, bet nei žodžiais, nei veiksmais nieko neišskyrė. Manau, kad savo vieno ar kito mokinio vertinimą aiškiau parodydavo ar leisdavo pajusti tik praėjus gerokam laikui po studijų, jau būnant „kolegų statuse“.
Ar buvo Jus kada paveikęs profesoriaus domėjimasis neeuropinėmis kultūromis, ar skatino plėsti žiūros tašką ir Jus?
Tiesiogiai būtent Juzeliūnas turbūt nebuvo paveikęs. Juk priklausiau dar beveik hipių kartai – domėjimosi neeuropietiškomis kultūromis tiesiog buvo pritvinkęs oras. Bet Azijoje mane visada labiau traukė ne Indija, o Japonija, ir apskritai kinų-japonų arealo kultūros paveldas. Tačiau jo domėjimasis ir atvirumas tolimesniems dalykams, bandymas tas patirtis įjungti į savo kūrybinius ieškojimus tikrai imponavo.
J. Juzeliūnas buvo pasiryžęs klausytojų simpatijas užkariauti vis iš naujo. Keitė žanrus, inspiracijų šaltinius...
Nemanau, kad jį vedė pasiryžimas užkariauti klausytojų simpatijas. Tame gyvenimo etape, kuriame jį pažinau, greičiau nepaisė šio „simpatijų“ aspekto. Tikroji priežastis buvo jo smalsumas, imlumas, jo nerimstanti natūra, kuri neleisdavo sustabarėti, apsnūsti ir inertiškai riedėti nei jam pačiam, nei šalia esantiems, nei jo kelyje pasitaikantiems. Pasižymėjo išskirtiniu gyvybingumu, stipriais žemiškais syvais maitinama energija. Iki pat senatvės šalia visų „sunkiųjų“ jo savybių ir blaivaus racionalumo, jame išliko beveik tas pats vaikiškas susidomėjimas pasauliu, su kuriuo jis vaikystėje užtrukdavo tyrinėdamas skruzdėlyno gyvenimą.
Garsėjęs kaip ramybės drumstėjas, ar dažnai „sumaišydavo Jums kortas“?
Niekada nieko nesumaišė. Klasėje su tokiu pavojum susidūriau tik vieną kartą, nesutariant dėl diplominio darbo instrumentuotės. Ta situacija buvo labai netikėta po penkerių metų tolerancijos mano rašymo manierai, kuri gerokai skyrėsi nuo paties Juzeliūno stilistikos. Ir gana paradoksali. Simfonijos muzika savo struktūrinėmis ir kitomis savybėmis profesoriui ko gero buvo artimiausia iš visko, ką dariau studijų metais, „klavyriniame“ darbo etape jis visai nepriekabiavo, ir jo pasąmonėje, matyt, natūraliai klostėsi orkestrinis vaizdinys. Tačiau manasis pasirodė esąs priešingas. Ilgoką laiką abu nesitraukėme ir tada pirmą ir vienintelį kartą tarp mūsų atsirado įtampa. Bet galiausiai profesorius susitaikė su mano sprendimu. Ir, atrodo, susitaikė neformaliai.
Vėliau vieną kartą bandė sumaišyti mano intravertiško gyvenimo kortas, norėdamas įtraukti į Muzikos akademijos kompozicijos katedros dėstytojų gretas. Buvo juzeliūniškai atkaklus, bet aš nepasidaviau. Dėl to iki šiol jaučiuosi jį šiek tiek nuvylusi, truputį kalta, bet būna situacijų, kai privalai pasikliauti tik savo nuojauta. To galima buvo iš jo paties išmokti.
Profesorius yra sakęs: „Jeigu bandysiu mokinį ‚tempti‘ pagal savo supratimą, jis juk netaps nei manimi, nei savimi“. Ar Jums tiko tokia blaivi pedagogika?
Aš pati ir labai sąmoningai pasirinkau jo klasę būtent dėl tokių ir kitokių jo nuostatų. Profesorius Juzeliūnas iš esmės siekė mus išmokyti galvoti ir suprasti ką darom. Pamatinis dalykas buvo medžiagos ir formos valdymas. Pati stilistika galėjo būti labai individuali. Tai buvo gana unikalu tuometinės Sovietų Sąjungos kontekste, kur buvo multiplikuojama tūkstančiai mažų daugiau ar mažiau šostakovičiukų. Juzeliūnas niekada nebandė tempti studento ant jam nepriimtino kurpaliaus. Tuomet mėgau šiek tiek vėbernišką, mažom atkarpom hoketuojančią faktūrą ir kažką atnešus, Šefas sakydavo: „na, parodyk, ką čia pritrupinai“, bet galėjau ir toliau trupinti, jei įtikindavau. Esu jam už tai dėkinga.
Kokias Mokytojo stilistikos ypatybes labiausiai norėjote atmesti?
Priklausėme labai skirtingoms kartoms, tad daug ką suvokėme skirtingai. Bet pačioje Mokytojo stilistikoje nebuvo reikalo kažką atmesti, nes mums niekas nebuvo primygtinai primetama. Kas kita dėl kai kurių tuo metu privalomų formų. Mano studijų laikais pagrindinis studijų punktas iki diplominio buvo sonatos parašymas. Prof. Juzeliūno klasėje tai buvo ypač svarbus barjeras, ir jo reiklumas ties juo ypač sustiprėdavo. Sakydavo, kad to barjero įveikimas parodys, ar išeis iš mūsų kompozitoriai. Mano kartoje ne tik man sonata tebuvo istorinė forma, gana svetima ir visai neparanki savai raiškai. Bet pažiūrėjus į tai iš kitos pusės, buvom studentai, o tai tebuvo amato mokymasis, mokymasis valdyti medžiagą, sužaisti pagal duotas taisykles. Jaučiant formos pasipriešinimą, tuo labiau reikėjo pasitelkti fantaziją, tad niekas nebuvo veltui.
Ar užtekdavo Profesoriui kantrybės išlaukti, kol studentas sukraus savo kūrybinį pumpurą? Kaip žinome, dėstytojo atsakomybė dėl būsimo rezultato kartais verčia imtis įvairių priemonių...
Tikrai užtekdavo. Kiek žinau, jis už studentus niekada nerašė ir kitais būdais kritiškoje situacijoje negelbėjo. Ir buvo teisus. Tai ne ta profesija, kur tokie metodai turėtų bent mažiausią prasmę.
Kaip Juzeliūnas priimdavo savo studentų skirtybes? Ar taikė jiems skirtingus kriterijus? Ar dalydavotės tuo, ką ir kaip brandino?
Skirtybes priimdavo labai natūraliai ir išmintingai. Jam buvo įdomūs žmonių skirtingumai, savitos mąstymo trajektorijos. Kriterijus manau taikė pagal studento pajėgumą. Puikiai suprasdamas, kad ne diplomas lems, ar žmogus eis tuo keliu. Bet žmogiškas santykis su studentu visai nepriklausė nuo pajėgumų skalių.
Jūsų požiūriu, kas iš J. Juzeliūno mokinių labiausiai nutolo nuo Mokytojo nubrėžtos orbitos, o kas yra arčiausiai?
Nelabai suprantu, kokia orbita turima galvoje. Šiaip kiekvienas mokinys siekia nutolti nuo mokytojo ir eiti savo keliu. O galvojant apie kažkokius kertinius, nebūtinai siaurai muzikinius-stilistinius dalykus, tai manau, tikrai yra žmonių, besisukančių toje orbitoje, ar bent susiliečiančių su ja vienu ar kitu kampu.
Ar Jums svarbesnė buvo J. Juzeliūno suformuota teorija, jo paties kūrybos pavyzdys ar pastabos, kurias išgirsdavote apie savo rašomą muziką?
Man svarbiausia buvo pati laisva jo asmenybė, jo esminės nuostatos, ne tik muzikoje. Tikrumo pojūtis, galimybė atvirai ir laisvai kalbėtis, ginčytis. Tai buvo didelė vertybė toje veidmainystės ir melo persmelktoje aplinkoje, kurioje daug asmenybių buvo deformuota. Man tas asmenybinis ir netgi politinis aspektas buvo labai svarbus. Ir manau, jis buvo labai svarbus net tiems, kuriems tai gal tuo metu nerūpėjo, arba jie to nesuvokė, bet buvo neišvengiamai veikiami tokios asmenybės.
O pastabos – taip, tai buvo labai svarbu ir naudinga, net tada, kai atrodė nepriimtina. Tą suvokiau vėliau, kai darant kažką tarsi priešingo kokiam Juzeliūno teiginiui, jis išnirdavo iš pasąmonės ir nevalingai imdavau su juo polemizuoti, tuo aiškiau stengdamasi pagrįsti sau pačiai tuos sprendimus ir įsitikinti jų būtinumu.
Ar jis skatindavo permąstyti išeities pozicijas?
Skatindavo tiesiog mąstyti, gerai pasverti, pagrįsti, nesitenkinti pirmu „iš rankos“ išplaukusiu variantu.
Nors Juzeliūnas buvo laikomas konstruktyvistu, bet ne kartą yra pabrėžęs intuityvaus prado būtinumą. Tik jį turbūt sunkiausia mokiniams buvo perimti?
Intuicija tikrai nėra išmokstamas dalykas. Bet man visada buvo nesuprantamas ypač vienu laikotarpiu Lietuvoje pamėgtas konstruktyvizmo ir intuicijos, ar racionalumo ir emocijos supriešinimas. Gal teoretikams taip patogiau dėlioti į menamas lentynėles, bet tokie sterilūs atskyrimai egzistuoja tik sąvokose, o ne realybėje.
Ar buvo jūsų bendravimo kelyje kokių barjerų, kokio nesusikalbėjimo, kurio prasmė išaiškėjo tik vėliau?
Nebuvo jokių barjerų. Buvo tik kartais skirtingų požiūrių į mažus „einamuosius“ dalykus, bet dėl esminių dalykų visada buvome toje pačioje pusėje.
Ko Profesorius daugiausia iš Jūsų reikalaudavo?
Apie tai šį tą jau pasakiau reaguodama į kitus klausimus. Prisimenant draugišką ir šiltą atmosferą klasėje ir mūsų bendravimo stilių, prof. Juzeliūnui tinka žodis „reiklus“, bet kažkodėl veikmažodinė forma „reikalaudavo“ skamba pernelyg imperatyviai. Gal dėlto, kad visą studijų laiką rašiau gana intensyviai ir lankiausi klasėje pakankamai reguliariai, manęs labai spausti nereikėjo. Be to, kai kurie Juzeliūno akcentuoti dalykai, kaip dėmesys formai ar kūrinio vientisumui, man jau mokykloje buvo skiepyti Kutavičiaus, tad šiuo klausimu ir be didelių reikalavimų sutarėm. Sakyčiau kreipė, patarė, teigė, kėlė klausimus, sėjo abejones, skatino apsispręsti ir patiems iš savęs kuo daugiau reikalauti, būti atsakingiems. Žiūrėjo į šią profesiją labai rimtai, to laukė ir iš mūsų. Nepasitikėjo nemuzikiniais išvedžiojimais, siūlė remtis visų pirma grynomis muzikinėmis struktūromis. Nebuvo linkęs toleruoti greito neapgalvoto darbo. Ragino vengti išorinių, nebūtinų, bet publiką „kutenančių“ efektingumų. Nebūtų toleravęs kičo. Šiuo požiūriu jis buvo kategoriškas.
Šiandien jau nebėra ne tik Mokytojo, bet ir dalies vyresniųjų mokinių. Tarp baigusiųjų Juzeliūno klasę (nuo pirmojo 1955 m. iki paskutiniojo 2000 m.) – beveik pusė amžiaus. Tai ištisa epocha, per kurią keitėsi istorinė aplinka, muzikos stilistika. Negalėjo nekisti ir dėstymo būdas. Ką iš tos kaitos esate užfiksavę?
Negalėjau užfiksuoti kaitos, nes tame procese sudalyvavau vos penkis metus. Bet suprantama, kad ta kaita buvo – juk „Ant marių kranto“ ar „Žaidimo“ autorius jau tikrai buvo ne tų pačių estetinių siekių žmogus, o aš mokiausi jau pas „Melikos“ autorių. Neabejotina, kad toje kaitoje buvo abipusė sąveika. Bet spėju, kad kai kurie pačios Juzeliūno prigimties diktuoti principai nelabai kito, visų pirma filosofiškas požiūris į pedagogiką.
Ar jis atskleisdavo savo pažiūras, dalydavosi sunkumais, kuriuos patirdavo savo kelyje?
Profesorių Juzeliūną pažinojau ne tik kaip dėstytoją. Būdavau jo namuose, pažinojau jo šeimą, aplinką. Tad jo pažiūros man buvo aiškios, kaip ir jam mano. Namų aplinkoje buvo atvirai kalbama apie daug ką, tad klasėje nebuvo reikalo tuo dalintis. Atvirkščiai, abu savotiškai ignoravome tą privatumą, daugiausia apsiribodami mano „trupinių“ nagrinėjimu ar kitais neprivačios sferos pasvarstymais.
Kuri iš Juzeliūno visuomeninės veiklos sričių Jums atrodo svarbiausia? Prie ko galbūt prisidėjote ar norėtumėte prisidėti?
Be abejo, Juzeliūno visuomeninės veiklos ir pilietinės pozicijos prasmingiausias vainikas buvo Sąjūdžio metai. Jo įsitraukimas į tą procesą buvo labai natūralus, bet aktyvumo mastas kėlė nuostabą. Profesoriaus energija tuo metu buvo tiesiog jaunuoliška. Tačiau ir sovietmečiu Juzeliūno nuveikta daug. Gal ne absoliučiai visais atvejais jis buvo teisus, atkakliai kovodamas už savo idėjas, bet vien ta nenutylinti, neabejinga, nesitaikstanti laikysena, nepasidavimas bendrai inercijai, tas tikras, tuomet labai nepageidautinas visuomeniškumas buvo gyvybiškai reikalingas dalykas. Per tokias laikysenas ir atėjome į Sąjūdį.
Profesorius muziką laikė aukštų kompetencijų sritimi ir labai aiškiai skyrė mėgėjų statusą nuo reikalavimų profesionalams.
Tai buvo vienas iš karštų jo kovos laukų. Lietuvoje tas kriterijų neaiškumas ir susimaišymas įsisenėjęs ir nuolat aktualus klausimas. „Diletantizmas – mėgėjiškumas, griebimasis kurios darbo srities nepasiruošus techniškai, atitinkamai neišsimokslinus – pas mus pastebimas ne tik muzikoje, bet ir daugelyje kitų sričių. Man rodos, kad mūsų tautoje bendrai yra kiek palinkimo į diletantizmą. <...> Čia daug žalos daro ir pataikaujanti spauda, kuri savo neskoningais, paviršutiniškais pagyrimais tik klaidina tuos apgailėtinus asmenis <...>. Diletantizmo ligai plėstis Lietuvoje galima užkirsti kelią tik perauklėjant mūsų tautą. Čia didelis uždavinys laukia mūsų mokytojų pedagogų. Kai iš mažens priaugančiajai kartai bus skiepijama, kad kiekvienoje srityje, kiekviename darbe reikia visomis jėgomis siekti aukščiausio tobulumo laipsnio, nesitenkinti apgraibomis įsigytu trupučiu žinių, tuomet diletantizmo klausimas mūsų šalyje savaime išnyks“ – tai ne Juzeliūno, o Kauno konservatorijos rektoriaus Viktoro Kazimiero Banaičio susirūpinimas 1938 metais. Šiandien aišku, kad jis buvo optimistas. Ir ši jo pastaba neatrodo vakarykštė: „Nepakanka vien skirti menui lėšas, bet dar reikia ir planingai, tiksliai jas panaudoti. Pas mus daroma kartais visai priešingai: mažos reikšmės bei nedidelės meno vertės dalykams numetame stambiausias sumas, o kur tikras reikalas būtų paremti – ten ir kelių centų gailimės.“
Taigi, atrodo, kad viena kultūros tradicija Lietuvoje tikrai tęstinė ir stabili – tai būtinybė nuolatos kažkam priminti, kad kultūra egzistuoja, ir kad jos reikalų tvarkymas taip pat reikalingas išmanymo, kaip bet kuri kita sritis. Prof. Juzeliūnas tą būtinybę labai giliai jautė ir buvo nuoseklus, kaip ir visame kame.
Ar pritariate Profesoriaus nuomonei, kad „bene reikšmingiausia, kartu ir sunkiausia yra SU-TAR-TI su savimi“. Gal esate gavusi tokio sutarimo receptų?
Dalyti receptus buvo visai ne Juzeliūno stilius. Jis dalijosi savo patirtimi ir išmintimi. Mėgstamais posakiais, dažnai labai paprastais, ar aforistiškais išsireiškimais jis suteikdavo postūmį, mąstymo kryptį ar tiesiog dingstį. Kiek ir kaip į tai buvo norima ar gebama atsišaukti – kiekvieno individualus žingsnis. Šioje mintyje labai svarbus žodis yra „sunkiausia“. Sunkumai ir kliūtys Juzeliūną įkvėpdavo, jis jų nebijojo ir nevengė. Siekdamas sutarti su savimi kariavo ne vieną karą su aplinka. Pasinaudojant prof. Juzeliūno žodynu, galima būtų pasakyti, kad iš šios esminės nuostatos kaip iš grūdo skleidėsi visas jo gyvenimo procesas.
2016-08-16