Kokias lietuvių kompozitorių asmenybes galėtumėte gretinti su Juliumi Juzeliūnu?
Su Eduardu Balsiu, nes tai tos pačios kartos kūrėjai, pedagogai, kolegos ir draugai. Šios asmenybės, galvojant apie lietuvių muzikos istoriją, visada eina greta. Nors teko mokytis tik du mėnesius E. Balsio vadovaujamoje Kompozicijos katedroje, tačiau profesorius J. Juzeliūnas dažnai apie jį užsimindavo, sakydamas: „o mes su Balsiu...“
Kokiais gyvenimo momentais prisimenate savo Mokytoją?
Prisimenu skaitydama paskaitas apie jį Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, pasakodama mokiniams ne tik apie kūrinius, bet ir dalydamasi asmeniškais bendravimo su Profesoriumi įspūdžiais. Prisimenu, kaip organizuodavau jo kūrinių atlikimus Klaipėdos koncertų salėje, įtikinėdavau atlikėjus juos groti. Prisimenu ir kitais gyvenimo atvejais, nebūtinai susijusiais su muzika.
Kokie J. Juzeliūno posakiai ar koks elgesio modelis yra labiausiai įstrigęs atminty?
Profesorius dažnai cituodavo lietuviškas patarles, kai kurias jų panaudojo savo „Patarlių simfonijoje“, pavyzdžiui, „Geriau be galvos, negu be garbės“. Tos patarlės buvo tarsi jo moralinis kodeksas. Kartą įėjusi į klasę III rūmuose, kur vyko specialybės paskaita, ant sienos pamačiau grafikos darbą su Klaipėdos vaizdeliu. Tada Profesorius tarė: „Miško žvėris į mišką žiūri“.
Jis pavadindavo mane „Gruodžio anūke“, o save laikė „Gruodžio sūnumi“.
Profesorius labai gerbė savo studentus. Būdama pirmame kurse antikvariniame knygyne nusipirkau jo disertacijos knygą „Akordo sandaros klausimu“ ir paprašiau autografo. Jis parašė: „Maloniai kolegei Loretai su geriausiais kūrybiniais linkėjimais“.
Ką mėgstate iš J. Juzeliūno kūrinių, galbūt kai kurie, laikui bėgant, skamba visai kitaip?
Vertinu „Afrikietiškus eskizus“ dėl itin spalvingos instrumentuotės, pirmųjų minimalizmo ženklų lietuviškoje muzikoje. Taip pat „Gėlių kalbėjimą“, Koncertą smuikui, vargonams ir styginių orkestrui, Sonatą „Melika“, Penktąją simfoniją „Lygumų giesmės“, Kvartetą „Raga keturiems“, operą „Žaidimas“.
Su kokiomis Mokytojo savybėmis buvo sunkiausia susitaikyti?
Turbūt tokių jis neturėjo.
Ne paslaptis, kad tarp Eduardo Balsio ir J. Juzeliūno mokyklų buvo ir tam tikros konkurencijos. Ar jautėte įtampą tarp saviškių ir „priešininkų stovyklos“? Ar jaučiatės ir gyvenime priklausanti Juzeliūno mokinių klanui?
Kartais su kolegomis pakalbame ta tema, ieškodami bendrysčių ir skirtumų, nors įtampos nejaučiu. Džiaugiuosi priklausanti Juzeliūno mokinių klanui.
Kas pasikeičia vertinant kūrėjo darbus, kai jo jau nebėra tarp mūsų?
Ateina suvokimas, kad tai jau istorija, o su ja geriau elgtis pagarbiai.
J. Juzeliūno studijų ir vėliau dėstymo laiku buvo svarbus „darbas su medžiaga“ – apsibrėžto kompozicinio metodo taikymas. Ar kada nors jis mokė Jus tiesiog žaisti – improvizuoti, eksperimentuoti?
Nežaidėme, dirbome rimtai. Pirmiausia profesorius reikalaudavo atrasti „grūdą“, iš kurio skatindavo formuoti visą kitą kūrinio medžiagą.
Ar jis turėjo numylėtinių tarp mokinių, o ir platesnėje bendruomenėje?
Manau, labiausiai jis vertino Onutę Narbutaitę, kuri tuomet jau buvo pripažinta.
Ar buvo Jus kada paveikęs profesoriaus domėjimasis neeuropinėmis kultūromis, ar skatino plėsti žiūros tašką ir Jus?
Taip, skatino domėtis, temų kūrybai ieškoti įvairiausiuose dalykuose. Buvo labai plataus akiračio žmogus.
J. Juzeliūnas buvo pasiryžęs klausytojų simpatijas užkariauti vis iš naujo. Keitė žanrus, inspiracijų šaltinius...
Manau, kad jam nelabai rūpėjo klausytojų simpatijos. Jis kūrė tai, kas jam atrodė svarbiausia, įdomiausia, sau kėlė naujus iššūkius. Tą daryti ragino ir studentus. Būtent ne pataikauti kitiems, juolab publikai, bet prisiimti atsakomybę už savo kūrybą.
Garsėjęs kaip ramybės drumstėjas, ar dažnai „sumaišydavo Jums kortas“?
Nebuvo tokių atvejų, kad labai „sumaišytų kortas“ arba sugebėdavau atsilaikyti. Prisimenu pirmąjį šaltą dušą, kai atvykau konsultuotis pas jį prieš stodama. Profesorius iš karto pasakė, jog moters pašaukimas – šeima, vaikai, taip bandydamas atkalbėti nuo tuo laiku vyriška laikyta specialybės.
Bet aš nepasidaviau, tada jis paprašė parodyti kūrinius...
O metams praėjus po baigimo ir gimus sūnui, jis nuoširdžiai pasveikino mane su antruoju diplomu. Vėliau susitikus visada pasidomėdavo, kaip šeima, kaip mano vaikai ir tėveliai laikosi.
Profesorius yra sakęs: „Jeigu bandysiu mokinį ‚tempti‘ pagal savo supratimą, jis juk netaps nei manimi, nei savimi“. Ar Jums tiko tokia blaivi pedagogika?
Man kitokia pedagogika nebūtų niekaip tikusi. Todėl ketindama studijuoti, rinkausi Juzeliūną ir labai norėjau kaip tik pas jį patekti.
Kokias Mokytojo stilistikos ypatybes labiausiai norėjote atmesti?
Gal kiek pernelyg suabsoliutintą sonatos formos kultą, visiškai natūralų profesoriaus kartos kompozitoriams, bet man neatrodžiusį aktualų ir intriguojantį. Dėl šių dalykų esame labai daug ginčijęsi, ir galbūt tos sudėtingos diskusijos buvo vertingiausios kompozicijos pamokose.
Ar užtekdavo Profesoriui kantrybės išlaukti, kol studentas sukraus savo kūrybinį pumpurą? Kaip žinome, dėstytojo atsakomybė dėl būsimo rezultato kartais verčia imtis įvairių priemonių...
Mano atveju nebuvo imtasi jokių ypatingų priemonių, studijų procesas vyko nuosekliai.
Kaip Juzeliūnas priimdavo savo studentų skirtybes? Ar taikė jiems skirtingus kriterijus? Ar dalydavotės tuo, ką ir kaip brandino?
1993–1996 m. Profesoriaus vadovaujama studijavau LMTA asistentūroje-stažuotėje. Tada rašiau teorinį darbą „Apie kompozicijos pedagogiką“ ir apie tai kalbėjausi su keletu katedros pedagogų.
Paklaustas apie savo dėstymo sistemą Profesorius buvo kategoriškas: „Didieji kūrėjai nė vienas metodikos nerašė. Kurti jas būna negabių žmonių užsiėmimas“.
Ar Jums svarbesnė buvo J. Juzeliūno suformuota teorija, jo paties kūrybos pavyzdys ar pastabos, kurias išgirsdavote apie savo rašomą muziką?
Turbūt svarbiausia yra Profesoriaus įdiegtas atsakomybės jausmas už visa tai, ką darai, ir nebūtinai susijusio su kūryba. Jis patardavo atsisėsti ant gretimos kėdės ir į savo kūrinį pažiūrėti tarsi iš šalies, pačiam save įvertinti. Jis formavo savianalizę ir savikritiką. Manau, kad ir savo kūrinius jis geriausiai įvertindavo pats, nelabai paisė kitų nuomonės.
Ar jis skatindavo permąstyti išeities pozicijas?
Apkritai visą laiką skatino mąstyti, ieškoti, bandyti, nenurimti. Toks ir pats buvo.
Nors Juzeliūnas buvo laikomas konstruktyvistu, bet ne kartą yra pabrėžęs intuityvaus prado būtinumą. Tik jį turbūt sunkiausia mokiniams buvo perimti?
Turbūt jis buvo atradęs pusiausvyrą tarp konstruktyvaus ir intuityvaus prado. Pastebiu, jog pati po studijų baigimo, kūrybinio kelio pradžioje buvau didesnė konstruktyvistė, nei esu dabar.
Ar buvo jūsų bendravimo kelyje kokių barjerų, kokio nesusikalbėjimo, kurio prasmė išaiškėjo tik vėliau?
Neprisimenu tokių atvejų.
Ko Profesorius daugiausia iš Jūsų reikalaudavo?
Jau minėjau – atsakomybės už savo darbus ir sprendimus. Patardavo nešvaistyti laiko nereikšmingiems dalykams, taip skatindamas susikaupti ir kiek įmanoma daugiau jo skirti kūrybai.
Šiandien jau nebėra ne tik Mokytojo, bet ir dalies vyresniųjų mokinių. Tarp baigusiųjų Juzeliūno klasę (nuo pirmojo 1955 m. iki paskutiniojo 2000 m.) – beveik pusė amžiaus. Tai ištisa epocha, per kurią keitėsi istorinė aplinka, muzikos stilistika. Negalėjo nekisti ir dėstymo būdas. Ką iš tos kaitos esate užfiksavę?
Studijavau tuo laikotarpiu, kai prasidėjo Sąjūdis, Profesorius buvo labai aktyvus jo veikėjas. Todėl paskaitose kalbėdavome ne tik apie kūrybą, bet ir globalesnėmis temomis, aptardavome politinius įvykius ir pan.
Ar jis atskleisdavo savo pažiūras, dalydavosi sunkumais, kuriuos patirdavo savo kelyje?
Dalydavosi savo gyvenimo išmintimi, o tai labai vertinau. Pavyzdžiui, būdamas Stalinizmo aukų nusikaltimų tyrimo komisijos primininkas jis gaudavo tūkstančius laiškų, kuriuose tautiečiai pasakojo apie trėmimus, Sibirą. Mačiau tas krūvas laiškų, kai po studijų teko lankytis Profesoriaus namuose. Man paliko įspūdį jo žodžiai, kad perskaičius tas kraupias žmonių istorijas, jam dabar niekas nebėra baisu.
Kuri iš Juzeliūno visuomeninės veiklos sričių Jums atrodo svarbiausia? Prie ko galbūt prisidėjote ar norėtumėte prisidėti?
Profesoriaus pilietinė pozicija buvo mums tikras pavyzdys, kaip ir jo veikla Lietuvos valstybės labui. Jis rašė „Patarlių simfoniją“ (šią partitūrą matydavau ant fortepijono, atėjusi į paskaitą) ir turėjo atidėti jos baigimą, nes prasidėjo Sąjūdis. Jis tuomet su visa tauta kūrė „visos Lietuvos simfoniją“.
Profesorius muziką laikė aukštų kompetencijų sritimi ir labai aiškiai skyrė mėgėjų statusą nuo reikalavimų profesionalams.
Kompoziciją jis laikė aukštos kompetencijos specialybe, o tai skatino didžiuotis savo pasirinkimu.
Ar pritariate Profesoriaus nuomonei, kad „bene reikšmingiausia, kartu ir sunkiausia yra SU-TAR-TI su savimi“. Gal esate gavęs tokio sutarimo receptų?
Taip, visiškai pritariu. Pirmiausia turi būti sąžiningas pats sau, nes „su savimi reikia gyventi visas 24 valandas“, kaip jis mėgdavo sakyti.
2016-04-01