Kokias lietuvių kompozitorių asmenybes galėtumėte gretinti su Juliumi Juzeliūnu?
Osvaldą Balakauską, Bronių Kutavičių.
Lietuvos muzikinėje kultūroje išskiriama Juozo Gruodžio kompozicinės mokyklos reikšmė, ją tęsė ir Julius Juzeliūnas. Kaip manote, ką dar turėtume padaryti?
Galbūt tiesiog atlikti jo muziką?
Kokiais gyvenimo momentais prisimenate savo Mokytoją?
Tais momentais, kai galima pritaikyti kurį nors mokytojo posakį, patarlę.
Kokie J. Juzeliūno posakiai ar koks elgesio modelis yra labiausiai įstrigęs atminty?
Dėstytojas visada buvo mandagus ir niekada „nespaudė“.
Ką mėgstate iš J. Juzeliūno kūrinių, galbūt kai kurie, laikui bėgant, skamba visai kitaip?
Dirbu koncertinėje įstaigoje, ir koncertuose, tiesą sakant, J. Juzeliūno kūriniai atliekami itin retai. Koncerte, skirtame J. Juzeliūno 100-mečiui, „Afrikietiškus eskizus“ išgirdau naujai, po ilgos pertraukos.
Ne paslaptis, kad tarp Eduardo Balsio ir J. Juzeliūno mokyklų buvo ir tam tikros konkurencijos. Ar jautėte įtampą tarp saviškių ir „priešininkų stovyklos“? Ar jaučiatės ir gyvenime priklausąs Juzeliūno mokinių klanui?
Įtampos, konkurencijos nejaučiu. Dėl to, kad muzikos rašau visai nedaug.
Kas pasikeičia vertinant kūrėjo darbus, kai jo jau nebėra tarp mūsų?
Atsiranda kūrybos vertinimas iš laiko perspektyvos.
J. Juzeliūno studijų ir vėliau dėstymo laiku buvo svarbus „darbas su medžiaga“ – apsibrėžto kompozicinio metodo taikymas. Ar kada nors jis mokė Jus tiesiog žaisti – improvizuoti, eksperimentuoti?
Jis mokė posakiais, palyginimais, istorijomis. Aš jaučiuosi atvirkščiai, žaidimų galima prisigalvoti pačiam, bet tik po studijų supratau, kiek daug nepaklausiau, nesužinojau, nepabandžiau išsiaiškinti.
Garsėjęs kaip ramybės drumstėjas, ar dažnai „sumaišydavo Jums kortas“?
Prisimenu kaip labai tolerantišką dėstytoją.
Profesorius yra sakęs: „Jeigu bandysiu mokinį ‚tempti‘ pagal savo supratimą, jis juk netaps nei manimi, nei savimi“. Ar Jums tiko tokia blaivi pedagogika?
Taip.
Ar užtekdavo Profesoriui kantrybės išlaukti, kol studentas sukraus savo kūrybinį pumpurą? Kaip žinome, dėstytojo atsakomybė dėl būsimo rezultato kartais verčia imtis įvairių priemonių...
Kantrus tikrai buvo.
Kaip Juzeliūnas priimdavo savo studentų skirtybes? Ar taikė jiems skirtingus kriterijus? Ar dalydavotės tuo, ką ir kaip brandino?
Nė vieno nemenkino, nelaikė kitų kokiu nors pavyzdžiu.
Jūsų požiūriu, kas iš J. Juzeliūno mokinių labiausiai nutolo nuo Mokytojo nubrėžtos orbitos, o kas yra arčiausiai?
Mokinių labai daug, reiktų labai įsigilintų į visų mokinių kūrybą, negalėčiau dabar įvertinti.
Ar jis skatindavo permąstyti išeities pozicijas?
Taip.
Nors Juzeliūnas buvo laikomas konstruktyvistu, bet ne kartą yra pabrėžęs intuityvaus prado būtinumą. Tik jį turbūt sunkiausia mokiniams buvo perimti?
Taip.
Ar buvo jūsų bendravimo kelyje kokių barjerų, kokio nesusikalbėjimo, kurio prasmė išaiškėjo tik vėliau?
Ne.
Ko Profesorius daugiausia iš Jūsų reikalaudavo?
Galbūt darbštumo.
Šiandien jau nebėra ne tik Mokytojo, bet ir dalies vyresniųjų mokinių. Tarp baigusiųjų Juzeliūno klasę (nuo pirmojo 1955 m. iki paskutiniojo 2000 m.) – beveik pusė amžiaus. Tai ištisa epocha, per kurią keitėsi istorinė aplinka, muzikos stilistika. Negalėjo nekisti ir dėstymo būdas. Ką iš tos kaitos esate užfiksavę?
Mano pirmoji kompozicijos mokytoja – Loreta Narvilaitė (prof. J. Juzeliūno studentė), po to studijavau pas prof. J. Juzeliūną, po profesoriaus mirties studijas baigiau pas Rytį Mažulį (taip pat J. Juzeliūno studentą).
Ar jis atskleisdavo savo pažiūras, dalydavosi sunkumais, kuriuos patirdavo savo kelyje?
Mėgdavo pasakoti istorijas iš savo gyvenimo, patirtus išgyvenimus, suvokimus.
Kuri iš Juzeliūno visuomeninės veiklos sričių Jums atrodo svarbiausia?
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metai.
Ar pritariate Profesoriaus nuomonei, kad „bene reikšmingiausia, kartu ir sunkiausia yra SU-TAR-TI su savimi“. Gal esate gavęs tokio sutarimo receptų?
Posakis: „Koks durnius tavimi patikės, jei pati tuo netikėsi.“
2016-06-15