Kokias lietuvių kompozitorių asmenybes galėtumėte gretinti su Juliumi Juzeliūnu?
Eduardą Balsį, Osvaldą Balakauską, Bronių Kutavičių, Vytautą Bacevičių.
Kokiais gyvenimo momentais prisimenate savo Mokytoją?
Sunku pasakyti… Gal dažniausiai kai nesikuria.
Ką mėgstate iš J. Juzeliūno kūrinių?
„Afrikietiškus eskizus“, simfoniją „Lygumų giesmės“.
Su kokiomis Mokytojo savybėmis buvo sunkiausia susitaikyti?
Tokių savybių lyg ir nebuvo.
Ne paslaptis, kad tarp Eduardo Balsio ir J. Juzeliūno mokyklų buvo ir tam tikros konkurencijos. Ar jautėte įtampą tarp saviškių ir „priešininkų stovyklos“? Ar jaučiatės ir gyvenime priklausąs Juzeliūno mokinių klanui?
Žinoma, aš priklausau Juzeliūno mokyklai. Paradoksas, bet daugelio Juzeliūno mokinių kūryba yra absoliučiai nepanaši ne tik į Profesoriaus muziką, bet ir į vienas kito. Daugelis Juzeliūno studentų stengėsi kurti savo stilistiką, galbūt kai kas kopijavo užsienio kompozitorių partitūras… Manau, tai pozityvi kiekvieno pedagogo siekiamybė, kad studentas kūryboje ieškotų savitų išraiškos būdų ir kurtų savą muzikinę kalbą.
Tuo metu, kai aš studijavau, jau radosi O. Balakausko kompozicijos mokykla, taip pat dėstė V. Barkauskas, B. Kutavičius. Konkurencijos tarp kompozicijos mokyklų visiškai nebuvo, nė nebuvo tokios minties. Savo kolegų muzikos klausydavomės su dideliu susidomėjimu, aptarinėdavome patikusius kūrinius. Be to, juk buvo galima individualiai apsilankyti ir kitų dėstytojų kompozicijos paskaitose (pvz., O. Balakausko ar kviestinio kaip W. Kotońskio), vykti į kompozicijos kursus Vakarų Europos valstybėse, plėsti savo akiratį. Taip aš formavausi, veikiamas daugelio įtakų, skirtingų požiūrių ir skirtingų patarimų kūryboje.
Kas pasikeičia vertinant kūrėjo darbus, kai jo jau nebėra tarp mūsų?
Tik kai žmogaus jau nebėra, visuomenė pradeda suprasti, kad, pasirodo, kūryba buvo visai gera.
J. Juzeliūno studijų ir vėliau dėstymo laiku buvo svarbus „darbas su medžiaga“ – apsibrėžto kompozicinio metodo taikymas. Ar kada nors jis mokė Jus tiesiog žaisti – improvizuoti, eksperimentuoti?
Ne, apie tai nekalbėdavome. Gal todėl, kad mano muzikos stiliaus formavimosi kryptys buvo kitos.
Pierras Boulezas yra sakęs, kad „kūryba egzistuoja tik tada, kai nenumatyta tampa neišvengiama“. Kokiu būdu J. Juzeliūnas sustiprindavo Jūsų pasitikėjimą tuo atrastu neišvengiamumu?
Kūrybiniame procese tai labai normalu. Visos išankstinės schemos gali būti sugriautos akimirksniu.
Ar buvo Jus kada paveikęs profesoriaus domėjimasis neeuropinėmis kultūromis, ar skatino plėsti žiūros tašką ir Jus?
Žinoma, aš domėjausi ypač tolimųjų Rytų kultūromis (Japonija, Kinija).
J. Juzeliūnas buvo pasiryžęs klausytojų simpatijas užkariauti vis iš naujo. Keitė žanrus, inspiracijų šaltinius...
Puiku, vadinasi „nenumirė“ kaip kūrėjas. Turėjo ką pasakyti…
Garsėjęs kaip ramybės drumstėjas, ar dažnai „sumaišydavo Jums kortas“?
Buvo visko, čia juk kūrybinis procesas… Vieną kartą galima sudrumsti ramybę, bet kitą kartą, sumaišius kortas, rasti atsakymą.
Profesorius yra sakęs: „Jeigu bandysiu mokinį ‚tempti‘ pagal savo supratimą, jis juk netaps nei manimi, nei savimi“. Ar Jums tiko tokia blaivi pedagogika?
Taip. Nieko „tempti“ nereikia, pats mokinys turi rodyti iniciatyvą. Bet reikia sudominti, pažerti idėjų, užvesti ant kelio, sukelti diskusiją.
Kokias Mokytojo stilistikos ypatybes labiausiai norėjote atmesti?
Tiesiog tuo labai nesidomėjau. Bet tuo metu Juzeliūno kūryba man nebuvo moderni ar naujoviška. Dabar žiūriu visai kitaip.
Ar užtekdavo Profesoriui kantrybės išlaukti, kol studentas sukraus savo kūrybinį pumpurą? Kaip žinome, dėstytojo atsakomybė dėl būsimo rezultato kartais verčia imtis įvairių priemonių...
Mes dirbome nuosekliai, t. y. aš kūriau, o susitikdavome nebūtinai reguliariai. Profesorius, manau, buvo patenkintas mano rezultatais.
Kaip Juzeliūnas priimdavo savo studentų skirtybes? Ar taikė jiems skirtingus kriterijus? Ar dalydavotės tuo, ką ir kaip brandino?
Ne, apie kitus nesikalbėdavome ir nevertindavome. Tik atsimenu jo posakį apie kompozitoriaus specialybę – tai esanti vyriška profesija, o moterims reikia vaikus gimdyti.
Ar Jums svarbesnė buvo J. Juzeliūno suformuota teorija, jo paties kūrybos pavyzdys ar pastabos, kurias išgirsdavote apie savo rašomą muziką?
Gal labiau pastabos ir diskusijos. Nors jo disertaciją „Akordo sandaros klausimu“ skaičiau, ji paliko įspūdį. Ir prisidėjo prie kūrybinio mąstymo formavimo.
Ar jis skatindavo permąstyti išeities pozicijas?
Būdavo ir taip.
Nors Juzeliūnas buvo laikomas konstruktyvistu, bet ne kartą yra pabrėžęs intuityvaus prado būtinumą. Tik jį turbūt sunkiausia mokiniams buvo perimti?
Perimti neįmanoma. Reikia turėti savyje, o kas neturi, rašo kitokią muziką.
Ar buvo jūsų bendravimo kelyje kokių barjerų, kokio nesusikalbėjimo, kurio prasmė išaiškėjo tik vėliau?
Nepastebėjau.
Ko Profesorius daugiausia iš Jūsų reikalaudavo?
„Nemesti kelio dėl takelio“, siekti užsibrėžto tikslo.
Šiandien jau nebėra ne tik Mokytojo, bet ir dalies vyresniųjų mokinių. Tarp baigusiųjų Juzeliūno klasę (nuo pirmojo 1955 m. iki paskutiniojo 2000 m.) – beveik pusė amžiaus. Tai ištisa epocha, per kurią keitėsi istorinė aplinka, muzikos stilistika. Negalėjo nekisti ir dėstymo būdas. Ką iš tos kaitos esate užfiksavę?
Tuo metu Profesorius aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, todėl paskaitos vykdavo nebūtinai kiekvieną savaitę, nebūtinai konservatorijoje (vykdavo ir jo namuose Birutės g.). Dėstymo būdas, manau, negali kisti, esminiai kūrybos dalykai išlieka tie patys, nesvarbu, kokie šiuo metu stiliai ar žanrai vyrauja. Iš tikrųjų Juzeliūnas davė kūrybinę laisvę savo studentams.
Ar jis atskleisdavo savo pažiūras, dalydavosi sunkumais, kuriuos patirdavo savo kelyje?
Pažiūros buvo aiškios – Sąjūdis ir laisva Lietuva. O apie sunkumus pasakojo, kad kadaise buvo batsiuvys…
Profesorius muziką laikė aukštų kompetencijų sritimi ir labai aiškiai skyrė mėgėjų statusą nuo reikalavimų profesionalams.
Manau, daugelis pritaria šiam teiginiui, nors šiame amžiuje bandoma viską niveliuoti.
Ar pritariate Profesoriaus nuomonei, kad „bene reikšmingiausia, kartu ir sunkiausia yra SU-TAR-TI su savimi“. Gal esate gavęs tokio sutarimo receptų?
Pritariam.
2016-02-05