Kokias lietuvių kompozitorių asmenybes galėtumėte gretinti su Juliumi Juzeliūnu?
Lietuvių muzikos istorijoje gausu didžių kompozitorių. Visais laikais jų tikrai buvo ir dabar yra nemažai, tačiau jei jau reikia gretinti, manyčiau, man labiausiai į vieną gretą tiktų J. Gruodis ir E. Balsys.
Lietuvos muzikinėje kultūroje išskiriama Juozo Gruodžio kompozicinės mokyklos reikšmė, ją tęsė ir Julius Juzeliūnas. Kaip manote, ar bus einama toliau šia linkme?
Man rodos, būtų didžiulis ir reikšmingas darbas, jei kažkas imtųsi surinkti visus jau įrašytus profesoriaus J. Juzeliūno kūrinius ir įrašyti tuos, kurių nėra, arba perrašyti, jei įrašai prasti. Tada išleisti Juzeliūno kūrinių garso antologiją (10 ar daugiau CD, kiek reikėtų).
Kokiais gyvenimo momentais prisimenate savo Mokytoją?
Labai dažnai. Kalbėdamas su draugais, kolegomis pedagogais, muzikantais, savo mokiniais. Dažnai cituoju, ką man sakė profesorius, ką siūlė, ko galbūt net nenorėjo leisti, kuo manyje džiaugėsi, o už kažką gal net švelniai, tėviškai papykdavo. Prisimenu, kaip su Ryčiu Mažuliu vadindavom profesorių „tėvelis Juzeliūnas“.
Kokie J. Juzeliūno posakiai ar koks elgesio modelis yra labiausiai įstrigęs atminty?
Iš tikrųjų daug buvo tų posakių ir įvairių gyvenimo situacijų, bet dažniausiai prisimenu, kai profesorius pasakojo apie savo Tėvą. Jis tvirtino, kad žmogaus darbas turi būti aiškus ir konkretus, o kompozitoriaus amatas, jo žodžiais tariant, – „iš bezdalų virvelę vyt“. Kitas įstrigęs posakis buvo nuolat primenama ir pasakyta pirmą kartą pačioje mano studijų pradžioje frazė: „Aš tavęs neišmokysiu rašyti muzikos, bet amato pagrindą galiu suteikti“. Tai jis tikrai padarė.
Ką mėgstate iš J. Juzeliūno kūrinių, galbūt kai kurie, laikui bėgant, skamba visai kitaip?
Visą laiką labiausiai mėgau „Afrikietiškus eskizus“ ir „Lygumų giesmes“. Vėliau prisidėjo „Patarlių“ simfonija ir „Ragamalika“. Visą laiką labiausiai mėgau tai, ką laikiau ypatingu jo kūryboje – etniškumą, polinkį į pasaulio muziką, stengimąsi kuo labiau išgvildenti sutartinių harmoniją, bruožus, ypatumus.
Su kokiomis Mokytojo savybėmis buvo sunkiausia susitaikyti?
Net nežinau, ar tokių buvo savybių, kurios man netiktų ar nepatiktų. Bent jau dabar nepamenu. O gal ir gerai.
Ne paslaptis, kad tarp Eduardo Balsio ir J. Juzeliūno mokyklų buvo ir tam tikros konkurencijos. Ar jautėte įtampą tarp saviškių ir „priešininkų stovyklos“? Ar jaučiatės ir gyvenime priklausąs Juzeliūno mokinių klanui?
Jokio priešiškumo niekada nejaučiau, ir profesorius to tikrai niekada neeskalavo. Net atvirkščiai, kadangi instrumentuotės mokiausi pas profesorių E. Balsį, neretai parodydavau jam savo darbus ir sulaukdavau labai vertingų patarimų. Kadangi mokiausi viename kurse su Audriumi Balsiu ir drauge ruošdavomės egzaminams, neretai susitikdavome maestro namuose, ir tas dienas prisimenu kaip šventę – gaudavau tiek išminties ir šilumos. Niekada nepriklausiau jokiai partijai ar kūrybiniam klanui.
Kas pasikeičia vertinant kūrėjo darbus, kai jo jau nebėra tarp mūsų?
Gaila, kad nebebus daugiau kūrinių, kad nebebus daugiau žmogaus.
J. Juzeliūno studijų ir vėliau dėstymo laiku buvo svarbus „darbas su medžiaga“ – apsibrėžto kompozicinio metodo taikymas. Ar kada nors jis mokė Jus tiesiog žaisti – improvizuoti, eksperimentuoti?
Tikrai nepamenu. Matyt, neužfiksavau.
Ar jis turėjo numylėtinių tarp mokinių, o ir platesnėje bendruomenėje?
Galbūt. Nepastebėjau, niekada tuo nesidomėjau.
Ar buvo Jus kada paveikęs profesoriaus domėjimasis neeuropinėmis kultūromis, ar skatino plėsti žiūros tašką ir Jus?
O taip. Jei ne Juzeliūnas, nežinau ar dabar būčiau taip giliai į tai įklimpęs. Gal tai ne tiek jaučiasi mano kūryboje, kiek kitoje veikloje (renginių organizavimas, muzikavimas su kitų kultūrų atstovais, garso medžiagos rinkimas ir studijavimas).
J. Juzeliūnas buvo pasiryžęs klausytojų simpatijas užkariauti vis iš naujo. Keitė žanrus, inspiracijų šaltinius...
Tai, matyt, man persidavė taip pat. Tik nemanau, kad čia yra stengimasis užkariauti publiką. Man rodos, kad tai noras nenusibosti sau pačiam. Noras, kad būtų įdomu su savimi, su savo muzika ir pomėgiais.
Garsėjęs kaip ramybės drumstėjas, ar dažnai „sumaišydavo Jums kortas“?
Ne, nes aš pats jas tiek išmaišydavau, kad vargu ar kas sugebėtų labiau man sudrumsti vandenį nei aš pats.
Profesorius yra sakęs: „Jeigu bandysiu mokinį ‚tempti‘ pagal savo supratimą, jis juk netaps nei manimi, nei savimi“. Ar Jums tiko tokia blaivi pedagogika?
Puikiai tiko, bet negalėčiau pasakyti, kad jis jau visada būdavo toks lojalus. Jis labai priešinosi mano polinkiui į taip vadinamus lengvuosius muzikos žanrus. Sakydavo, kad tai lengviausias kelias, ir kad juo neičiau, mėgiamas jo posakis buvo „rašyk paprastai, bet ne prastai“. Taip ir bandau daryti.
Kokias Mokytojo stilistikos ypatybes labiausiai norėjote atmesti?
Manau, nebuvo, kad kažką specialiai būčiau norėjęs atmesti, tačiau vieni dalykai užsifiksuoja stipriau ir išlieka, o kiti laikui bėgant nubyra. Prabėgo daugiau nei trisdešimt metų. Tikrai ne viską beprisimenu.
Ar užtekdavo Profesoriui kantrybės išlaukti, kol studentas sukraus savo kūrybinį pumpurą? Kaip žinome, dėstytojo atsakomybė dėl būsimo rezultato kartais verčia imtis įvairių priemonių...
Man rodos, užtekdavo. Žmogus ateina į aukštąją mokyklą jau žinodamas, ko nori, taigi čia, kiek pamenu, karo nebuvo. Pumpurėliai krovėsi, o sprogo... kieno anksčiau, kieno vėliau, ir žydi visi skirtingai.
Kaip Juzeliūnas priimdavo savo studentų skirtybes? Ar taikė jiems skirtingus kriterijus? Ar dalydavotės tuo, ką ir kaip brandino?
Kartais darbas su skirtingomis asmenybėmis turi skirtis. Aš pats dirbu muzikos mokykloje ir suprantu, kad negali būti vienodo priėjimo prie visų. Pagaliau ir muziką ne visi rašėme vienodą tiek stilistiškai, tiek techniškai. Tačiau kartais būdavo taip, kad ir į užsiėmimą ateidavom ne po vieną. Tada buvo galima pamatyti, kaip su kuo dirbama.
Jūsų požiūriu, kas iš J. Juzeliūno mokinių labiausiai nutolo nuo Mokytojo nubrėžtos orbitos, o kas yra arčiausiai?
Labai sunku pasakyti. Tikrai nesugebu susekti visų kolegų nuveiktų darbų. Kiekvienas dirba savaip, bet pagrindus tikrai visi gavome gerus.
Ar Jums svarbesnė buvo J. Juzeliūno suformuota teorija, jo paties kūrybos pavyzdys ar pastabos, kurias išgirsdavote apie savo rašomą muziką?
Svarbu, žinoma viskas, bet svarbiausia buvo pastabos ir kūrybos pavyzdys.
Nors Juzeliūnas buvo laikomas konstruktyvistu, bet ne kartą yra pabrėžęs intuityvaus prado būtinumą. Tik jį turbūt sunkiausia mokiniams buvo perimti?
Jį arba turi, arba ne.
Ar buvo jūsų bendravimo kelyje kokių barjerų, kokio nesusikalbėjimo, kurio prasmė išaiškėjo tik vėliau?
Atrodo ne. Bent jau reikšmingų.
Ko Profesorius daugiausia iš Jūsų reikalaudavo?
Ne tai, kad reikalavo, ir ne tai, kad būtent iš manęs, bet visuomet norėjo rimto požiūrio į darbą.
Šiandien jau nebėra ne tik Mokytojo, bet ir dalies vyresniųjų mokinių. Tarp baigusiųjų Juzeliūno klasę (nuo pirmojo 1955 m. iki paskutiniojo 2000 m.) – beveik pusė amžiaus. Tai ištisa epocha, per kurią keitėsi istorinė aplinka, muzikos stilistika. Negalėjo nekisti ir dėstymo būdas. Ką iš tos kaitos esate užfiksavę?
Pasikeitė daug kas. Net ir pati muzika. Nekalbant apie gyvenimo situaciją, kasdienybę, politinę sistemą. Viena gaila, kad negali sugrįžti ir dar kartą į visa tai pažvelgti iš arti, dabar jau kitomis akimis.
Ar jis atskleisdavo savo pažiūras, dalydavosi sunkumais, kuriuos patirdavo savo kelyje?
Labai retai apie tai kalbėdavome, jei tiesiog išeidavo iš bendro konteksto, bet šiaip tai ne, nebent tai buvo bendra problema.
Ar pritariate Profesoriaus nuomonei, kad „bene reikšmingiausia, kartu ir sunkiausia yra SU-TAR-TI su savimi“. Gal esate gavęs tokio sutarimo receptų?
Taip, apie tai kalbėdavome, bet kažkokių konkrečių receptų lyg ir nesu gavęs, o gal jų ir nėra.
2016-03-03
grįžti
