Kokias lietuvių kompozitorių asmenybes galėtumėte gretinti su Juliumi Juzeliūnu?
Lietuvos kompozitorių asmenybės, padariusios kardinalią įtaką mūsų muzikinės kūrybos raidai, stiliui, mokyklai – tai M. K. Čiurlionis, J. Naujalis, J. Gruodis, J. Juzeliūnas, E. Balsys, A. Račiūnas, V. Klova. Be šių iškilių mūsų muzikos kūrėjų nebūtų susiformavusi išskirtinė, labai stipri lietuvių kompozicinė mokykla, kurios atstovai yra dabartinė mūsų kompozitorių karta: B. Kutavičius, O. Balakauskas, F. Bajoras, J. ir V. Juozapaičiai, V. Laurušas, T. Makačinas, G. Kuprevičius, M. Urbaitis, O. Narbutaitė, V. Bartulis, A. Martinaitis ir daugelis kitų kompozitorių.
Lietuvos muzikinėje kultūroje išskiriama Juozo Gruodžio kompozicinės mokyklos reikšmė, ją tęsė ir Julius Juzeliūnas. Kaip manote, ar bus einama toliau šia linkme?
Didelė padėka prof. A. Ambrazui už jo monumentalų, aktualų darbą – knygą apie dabartinės lietuvių kompozicinės mokyklos susiformavimą, kurios pagrindėjai buvo J. Gruodis, o vėliau jo mokinys J. Juzeliūnas. Iš tikro stebina tai, kad J. Juzeliūno, J. Gruodžio, E. Balsio ir kitų mūsų klasikų kūriniai koncertuose neskamba (išskyrus gan kuklų J. Juzeliūno 100 metų jubiliejaus paminėjimą). Ir kodėl gi? Ką dar turėtume padaryti? Siūlyčiau ištaisyti šį aplaidų ir paviršutinišką požiūrį į mūsų esminę muzikos kūrybos istorijos dalį, į J. Juzeliūno ir kitų mūsų klasikų kūrybą.
Kokiais gyvenimo momentais prisimenate savo Mokytoją?
Dažnais gyvenimo momentais prisimenu savo kompozicijos mokytoją prof. J. Juzeliūną, kai susiduriu su įvairiom gyvenimo neteisybėm, tuomet prisimenu profesoriaus patarimus: nepataikauti blogam skoniui, drąsiai siekti savo kūrybinio tikslo.
Kokie J. Juzeliūno posakiai ar koks elgesio modelis yra labiausiai įstrigęs atmintyje?
Įstrigęs atminty yra prof. J. Juzeliūno moto – „svarbiausia kuriant muzikos kūrinį yra suformuoti grūdą, tai – kūrinio esmė, iš kurio formuojasi, gimsta visas muzikos kūrinys“.
Ką mėgstate iš J. Juzeliūno kūrinių, galbūt kai kurie, laikui bėgant, skamba visai kitaip?
J. Juzeliūno kūriniai savo struktūra, tematizmu, turiniu nepakis ir po šimto metų, liks tokie pat vertingi savo sudėtinga konstrukcija, giliu, stipriu simfonizmu. Didžiųjų kūrėjų – Bacho, Mozarto, Beethoveno, Mahlerio, Brucknerio, Wagnerio, Liszto, Schoenbergo, Boulezo ir kitų – kūrinių vertė ir aktualumas neblėsta, kodėl gi mes iškiliausio mūsų kompozicinės mokyklos kūrėjo kūrinius turėtume vertinti „visai kitaip“, ar kad pramoginės muzikos yra daug, ar dėl ko nors kito?
Prof. J. Juzeliūno kompozicinė mokykla pasižymėjo išskirtinai ir griežtai profesinėmis studijomis, kurių pagrindinės tezės buvo racionalumas, struktūros logika, kiekvienos intonacijos, motyvo, temos loginis pagrindimas. Šios tezės aktualios rimtųjų žanrų kūriniams, kurių autoriai – didžioji dauguma prof. J. Juzeliūno studentų.
Kas pasikeičia vertinant kūrėjo darbus, kai jo jau nebėra tarp mūsų?
Kai kūrėjo nebėra tarp mūsų, lieka iškiliausi, vertingiausi jo kūriniai, kurių negalima užmiršti, ištrinti iš istorijos ar kitaip sumenkinti. Imponuoja ir domina geriausi J. Juzeliūno kūriniai: simfonijos, kvartetai, operos, sonatos, vokalinė muzika.
Ne paslaptis, kad tarp Eduardo Balsio ir J. Juzeliūno mokyklų buvo ir tam tikros konkurencijos. Ar jautėte įtampą tarp saviškių ir „priešininkų stovyklos“? Ar jaučiatės ir gyvenime priklausanti Juzeliūno mokinių klanui?
Nepastebėjau ir neprisimenu konkurencijos tarp kompozitorių dėstytojų (tai buvo taip seniai, maždaug prieš 40 metų). Taip pat nepastebėjau ir numylėtinių tarp mokinių (studentų), nes mane ir kitus studentus, manau, domino tik rimtos, sudėtingos profesinės kompozicijos specialybės magistro studijos.
J. Juzeliūno studijų ir vėliau dėstymo laiku buvo svarbus „darbas su medžiaga“ – apsibrėžto kompozicinio metodo taikymas. Ar kada nors jis mokė Jus tiesiog žaisti – improvizuoti, eksperimentuoti?
Darbas su medžiaga būtinas kiekvienam profesionaliam muzikui, kompozitoriui, taip pat ir bet kurios kitos profesijos atstovui. Kaip gali kompozitorius nedirbti su medžiaga, t.y. sukurti muzikos kūrinį be natų, be muzikos ir kitokių garsų? Kompozitorius dirba su medžiaga, kol „padaro“ kūrinį iki pat pabaigos, iki paskutinio takto, paskutinės minutės, garso; tuomet taip buvo dirbama, taip yra ir dabar – ar kuriant šimto puslapių partitūrą, kompiuterinį projektą ar pramoginę dainą – reikia rimto darbo, didelio susikaupimo, atsakomybės. Apsisprendžiant, pasirenkant, apgalvojant tūkstančius natų nėra kada žaisti.
Galima dirbtinai stengtis kurti kieno nors populiarumą, ar jį pratęsti laike, bet jeigu kūryba nebemaitinama savomis idėjomis, tai pastangos lieka bergždžios. Tai pirmiausia pajunta profesionalai. Kaip manote, kurios J. Juzeliūno kūrybos versmės dar trykšta stipriausiai?
Klausimas veda į samprotavimus: rimtųjų žanrų ir stilių muzikos kūrėjai, kaip J. Juzeliūnas, manau, nesiekia akivaizdaus populiarumo. Populiarumo sąvoka vartojama dažniausiai estradinėje muzikoje apibūdinti dažniausiai skambantį kūrinį ar žvaigždės statusą pasiekusį atlikėją. Tai gan greitai pasiekiamas rezultatas, kurio reikalavimai kitokie nei rimtosios muzikos: aktyvumas, ryškumas, graži išvaizda, kas muzikos sroves „neša ir muša ant bangos“. Priešingai populiarumo siekiui, rimtosios muzikos kūrybai būdinga intelekto, avangardo, novatoriškumo pradai, naujų dermių, harmonijos, struktūros, faktūros, tembrų formavimas, originalumo siekis, kas publikos pradžioje dažniausiai būna nesuprasta ir sutinkama priešiškai.
J. Juzeliūnas buvo pasiryžęs klausytojų simpatijas užkariauti vis iš naujo. Keitė žanrus, inspiracijų šaltinius...
Būtent kompozicijos studijų programos reikalavimuose – įvairių žanrų, stilių, instrumentinių, vokalinių sudėčių įvaldymas ir kūrinių kūryba, įrodanti kompozitoriaus gerą įvairiapusį pasirengimą, kuriant įvairių žanrų muziką. Pasaulyje dar daug yra rimtosios – operinės, simfoninės – muzikos kūrėjų, kurie užima garbingą padėtį pasaulio kultūroje. Mūsų mokytojo prof. J. Juzeliūno mokyklai dar tikrai nedaug metų, o jo mokiniai – įdomūs autoriai, kuriantys avangardinę, šiuolaikinę muziką. Jei talentingas autorius kuria įdomią muzikinę avangardinę instaliaciją ant sienų ar erdvėje, tai tikriausiai savo mintyse yra dėkingas kompozicijos studijoms, kur išlavino savo kompozicinę techniką, meistriškumą ir intelektą. Visos J. Juzeliūno kūrybos versmės yra gyvybingos, be galo vertingos ir sukelia daug idėjų, nepaisant pasikeitusių madų.
Pierras Boulezas yra sakęs, kad „kūryba egzistuoja tik tada, kai nenumatyta tampa neišvengiama“. Kokiu būdu J. Juzeliūnas sustiprindavo Jūsų pasitikėjimą tuo atrastu neišvengiamumu?
Pasaulio kultūrų istorijoej yra įvairių posakių apie talentą, kūrybą, improvizaciją, muzikos, poezijos, dailės, kūrybą, apie kūrybą muzikuojant, dainuojant, diriguojant orkestrui, apie kūrybą architektūroje kuriant miestus ir kt. Ką pasakė Boulezas apie kūrybą – matyt, taip ir yra; ir džiaugiesi žmogus, kai sugalvoji kažką naujo, gero, vertingo.
Ar buvo Jus kada paveikęs profesoriaus domėjimasis neeuropinėmis kultūromis, ar skatino plėsti žiūros tašką ir Jus?
Prof. J. Juzeliūnas tuomet kaip niekas kitas Muzikos akademijoje domėjosi įvairiomis pasaulio kultūromis, Afrikos, Azijos, Indijos muzikinėmis dermėmis, melodika, instrumentais. Man tuomet studijuojant pas profesorių tai buvo įdomiausia ir spalvingiausia inspiracija kūrybinėms užduotims, skatino mane kaip ir kitus studentus domėtis pasaulio kultūrų įvairove.
Profesorius yra sakęs: „Jeigu bandysiu mokinį ‚tempti‘ pagal savo supratimą, jis juk netaps nei manimi, nei savimi“. Ar Jums tiko tokia blaivi pedagogika?
Man, kaip ir daugeliui, tiko prof. J. Juzeliūno protinga, racionali pedagogika, todėl savo kaip kompozitorės magistro išsilavinimą vertinu tikrai gerai: išmokau sukurti bet kokio žanro ir formos kūrinį: ilgą operą, kvartetą, sonatą ar kelių minučių dainą, šokį (tokių kūrinių esu sukūrusi daug). Kompozitorės išsilavinimas padėjo man ir darbe: 30 metų dėsčiau muzikos kūrinių analizę (šį dalyką taip pat studijavau pas prof. J. Juzeliūną), diplominių darbų rašymą, aranžuotę. Man (turbūt kaip ir daugeliui), gavusiai kompozicijos specialybės magistro baigimo diplomą pas prof. J. Juzeliūną, nėra jokių paslapčių muzikoje: ką sukurti – ar operos partitūrą, ar šokį. Tik kiekvienas pasirenkame sau artimą žanrą.
Ar jis skatindavo permąstyti išeities pozicijas? Nors Juzeliūnas buvo laikomas konstruktyvistu, bet ne kartą yra pabrėžęs intuityvaus prado būtinumą. Tik jį turbūt sunkiausia mokiniams buvo perimti? Ko Profesorius daugiausia iš Jūsų reikalaudavo?
Prof. J. Juzeliūnas dažnai skatindavo permąstyti išeities pozicijas, turiu galvoje perkurti teminę medžiagą, plėtojimą, peržiūrėti, pataisyti sukurtą epizodą, nors aš mėgau improvizuoti, kurti, vedant intuicijos (nuo mažens improvizavau, intuityviai kūriau, nes muzikavo mano tėvai, nusprendę parinkti man muzikės kelią). Kiekvieno menininko meninė intuicija yra stipri ir išvystyta, ja aš ir naudodavausi kurdama dainas, tačiau studijų metu prof. J. Juzeliūnas iš mūsų (manęs) reikalavo tik darbštumo ir pateikti įskaitoms, egzaminams sukurtų kūrinių partitūras, nes mokslo eigoje labai svarbu buvo įvaldyti įvairius muzikos kūrybos būdus, technikas, formas, struktūras, tapti meistru: įvaldyti šį amatą – kompozitoriaus profesiją.
Kuri iš Juzeliūno visuomeninės veiklos sričių Jums atrodo svarbiausia? Prie ko galbūt prisidėjote ar norėtumėte prisidėti?
Iš kompozitoriaus prof. J. Juzeliūno veiklos, manau, svarbiausia ir vertingiausia yra jo kūrybinė ir pedagoginė veikla. Ją mes, profesoriaus studentai, įtvirtiname savo kūriniais, savo muzikine veikla, pedagoginiu darbu.
Profesorius muziką laikė aukštų kompetencijų sritimi ir labai aiškiai skyrė mėgėjų statusą nuo reikalavimų profesionalams.
Profesionalai muzikai profesines muzikos studijas (būtent apie kompozicijos studijas ši anketa) vertina labai atsakingai, rimtai ir giliai. Studijuojant muziko atlikėjo specialybę (studijavau ir fortepijoną) reikia daug valandų skambinti fortepijonu, mokytis mintinai daugybę klavyro puslapių, tobulinti pianizmo techniką, niuansus, štrichus. Taip pat, be abejo, reikia daug dirbti ir kompozicijos srityje: pateikiant kūrinius raštu siekiama kompozicinės formos, struktūros išbaigtumo, teminės medžiagos originalumo, stiliaus brandumo, muzikinės kompozicijos tobulumo. Žinoma, pasaulyje muzika kuriama įvairi – ir rimtoji, ir pramoginė – atlikti scenoje, publikai, žmonėms vertinti, klausytis, tobulinti savo protus ir sielas, tačiau visose srityse, kiekviename darbe būtina atsakomybė, kuriant sudėtingą partitūrą ar pramoginę mėgėjišką dainą, būtina atsakomybė už savo darbą ir parašą.
2016-08-17