Skaistė Gorobecaitė, Rasa Murauskaitė, Ben Lunn. 

Šie metai ypatingi šalies muzikos istorijai, kadangi minimos kompozitoriaus, mokslininko, vargonininko, chorvedžio ir pedagogo Juliaus Juzeliūno 100-osios gimimo metinės. Visus metus turėsime progos džiaugtis įvairiais muzikui skirtais renginiais, priminsiančiais apie šią unikalią asmenybę ir leisiančiais iš naujo pamėgti jo įvairialypę muziką. Savotišku šių turiningų metų atidarymu tapo trys renginiai, 2016 m. vasario 19 dieną, J. Juzeliūno gimtadienio išvakarėse, vykę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – tai erdvinio garso sferos inauguracija, bene ketvirtį amžiaus muzikologo Algirdo Ambrazo rengtos knygos apie J. Juzeliūną pristatymas ir įspūdingas kompozitoriaus kūrinių koncertas, kuriame griežė Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus), o solo partijas atliko sopranas Monta Martinsonė ir klarnetininkas Andrius Žiūra.

15 val. LMTA Muzikos inovacijų centre inauguruota J. Juzeliūno erdvinio garso sfera – tarsi atminties paminklas muzikui, ypač glaudžiai susijusiam su šia aukštąja mokykla, kurioje jis dirbo beveik pusę amžiaus, ir išugdžiusiam ne vieną puikų kompozitorių. Sveikinimo žodžius tarusi Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė Zita Bružaitė pasidžiaugė, kad kompozitoriaus 100-mečio renginiai prasideda būtent LMTA, J. Juzeliūno Alma mater, kuri pačiam kūrėjui buvo nepaprastai svarbi. LMTA mokslo prorektorė Judita Žukienė pažymėjo, kad J. Juzeliūną, vaikščiojantį akademijos koridoriais, dar prisimena ir joje dirbantys jauniausios kartos dėstytojai. Muzikologė taip pat teigė, jog sprendžiant, kaip įamžinti kompozitoriaus atminimą, labai svarbus buvo inovatyvumo aspektas, kaip vienas J. Juzeliūno veiklos bruožų. Ji priminė ir apie nepelnytai užmirštamą J. Juzeliūno įtaką lietuviškai muzikologinei minčiai. Žodį tarė ir J. Juzeliūno sūnus, kvantinės fizikos mokslų daktaras Gediminas Juzeliūnas, prisiminęs, jog jo tėvas buvo tikras eksperimentuotojas, kuris nuo klasikinės muzikos greitai perėjo prie moderniosios, susižavėjo neeuropinėmis kultūromis. Jo teigimu, „sferos“ pavadinimas J. Juzeliūno vardu puikiai atitinka kompozitoriaus novatorišką dvasią.

Inauguravimo iškilmėse suskambo ir Muzikos inovacijų centro darbuotojų sukurta erdvinė kompozicija, palydėjusi garsiąsias J. Juzeliūno „Litanijas“ obojui solo, atliktas Roberto Beinario. Kiekvienoje iš 24 kolonėlių sklido įvairių kompozitoriaus kūrinių fragmentai – kūrėjo veiklos atspindys. Šis kūrybinis eksperimentas tapo gyvo garso ir technologijų priešstata. Erdvinis garsas apsupo klausytojus, kurie buvo raginami erdvėje judėti, o garsinės aplinkos centre liko solisto atliekamos „Litanijos“. Taip buvo suformuotas savotiškas praeities ir dabarties dialogas.

16 val. LMTA Balkono teatre pristatyta tik ką išleista Algirdo Jono Ambrazo monografija „Julius Juzeliūnas: gyvenimo ir veiklos panorama. Kūrybos įžvalgos“. Apie daugiau nei 700 puslapių (!) monografiją (kurių daugiau nei 100 – išsamūs ir unikalūs priedai) kalbėjo ir prisiminimais apie J. Juzeliūną dalijosi autorius prof. habil. dr. A. J. Ambrazas, knygą recenzavę muzikologai prof. dr. Juozas Antanavičius, doc. dr. Jūratė Gustaitė, J. Juzeliūno mokinė, kompozitorė Onutė Narbutaitė, o renginį vesti patikėta muzikologei Jūratei Katinaitei.

Monografiją sudaro dvi dalys. Pirmoji, „Gyvenimo ir veiklos panorama“ – yra tarsi kompozitoriaus gyvenimo ir veiklos kronika. Antroji, „Kūrybos įžvalgos“ – savotiškas J. Juzeliūno muzikinio palikimo skerspjūvis atskirais aspektais. Šalia įvairiausių šaltinių remtasi ir asmenine patirtimi, sukaupta muzikologui daugiau nei keturiasdešimt metų artimai bendraujant su kompozitoriumi. Knygoje išryškėja itin glaudus kompozitoriaus ryšys su gyvenimu, o tai mūsų dienomis – labai reta. Atskleidžiama tiek išorės veiksnių įtaka formuojantis kompozitoriaus pažiūroms, kūrybos principams, tiek jo aktyvios veiklos poveikis aplinkai. It koks Ezopas J. Juzeliūnas rašė ir tai, ką reikia, meistriškai užkoduodamas paslėptas žinutes. Knygoje galima rasti tiek paties J. Juzeliūno, tiek jo amžininkų citatų, natų pavyzdžių. Kaip ir siekta, pateikiamas išsamus ir objektyvus J. Juzeliūno asmens, kūrybos ir įvairių veiklos aspektų vaizdas, o nepasiklysti padeda detalizuota struktūra. Tai itin solidus darbas, kuriuo galima visokeriopai pasikliauti. Skaitytojui, kuris nėra profesionalus muzikas, tai tarsi biografinis romanas, grožinė enciklopedija, kurioje netuščiažodžiaujama.

Šią A. J. Ambrazo įspūdingą knygą gali skaityti ne tik muzikai profesionalai, bet ir visi, neabejingi lietuvių kultūros klausimams, siekiantys geriau susipažinti su itin svarbia šalies muzikinės kultūros formacijai asmenybe.

Pristatymo metu kompozitorė O. Narbutaitė prisiminė studijų pas J. Juzeliūną laiką. Pirmą kartą sutikus kompozitorių Palangoje, jis jai pasirodė šiltas, mielas ir komunikabilus šeimos žmogus, demokratiškas ir diskretiškas. Kaip dėstytojas jis mokė amato, bet nieko daryti nevertė. Ypatingai vertino variacijų, sonatos formas, kurias rašyti buvo privaloma. Buvo reiklus, bet ir patys studentai jautė atsakomybę prieš jį. Jame slypėjo daug žmogiškos išminties ir jautrumo. Kompozitorė prisiminė, kad penktame kurse jie su J. Juzeliūnu buvo smarkiai susipykę dėl instrumentuotės, tačiau galiausiai dėstytojas studentei nusileido.

[Tolesnio teksto autorius - Ben Lunn].

Aptarus ir prisiminus legendinio Juliaus Juzeliūno gyvenimą ir veiklą, koncertas, be abejonės, apibendrino visą dieną. Prieš muzikai suskambant, jaudinančias kalbas pasakė Zbignevas Ibelgauptas, Vytautas Landsbergis ir Vaclovas Augustinas. Kiekviena jų priminė apie ypatingą J. Juzeliūno įtaką Lietuvai.

Koncertą pradėjo puikus Koncertas klarnetui ir styginiams. Įžanginę kadenciją primenanti medžiaga – rami ir melodinga. Klarneto partiją atlikusio Andriaus Žiūros meistriškumas ir kontrolė pavertė šią ramybę dailiu peizažu, natos erdvėje žėrėjo tarsi žvaigždynai. Gražus klarneto tembras hipnotizavo, net priversdamas pamiršti, jog dar turi prisijungti orkestras. Intensyviai skambėjo orkestras ir klarneto aukšta tesitūra, kuri priminė riksmą. Kūriniui perėjus į scherzo primenantį epizodą, ansamblis ir solistas kartu tarsi šoko. Šiame eklektiškame koncerte žaismingi epizodai dinamiškai pereidavo į tirštus ir tamsius akordus, kurie, nepaisant jų jėgos, išlaikė žėrintį spindesį. Finalinis choralas buvo gražus ir turtingas. Jis leido klarnetui ramiai nuvesti klausytojus į šio nepaprasto kūrinio pabaigą.

Klarnetas nuo pat Mozarto laikų galėjo džiaugtis aukščiausio lygio repertuaru, tačiau jame vyrauja žaismingi ir ugningi darbai. J. Juzeliūno koncertas yra tamsus ir galingas opusas, kuriuo išreiškiama tikroji koncerto žanro esmė – kova tarp skirtingų jėgų. Gaila, kad šio kūrinio vis dar nėra tarptautiniame klarneto repertuare.

Po Koncerto klarnetui ir styginiams skambėjo J. Juzeliūno kantata balsui ir styginiams „Gėlių kalbėjimas“. Jo įžanga puošni, o grakščios soprano melodinės linijos, kurioms akomponavo meistriškas kontrapunktas orkestre – rafinuotos. Kaip ir daugelyje J. Juzeliūno kūrinių, harmoninė šio opuso kalba itin turtinga ir subtili, kupina įvairiaspalvių sluoksnių. Šėlio protrūkiai orkestre buvo pritrenkiantys, tačiau Montos Martinsonės tembras aukštesniame registre nebuvo lygiavertis orkestrui, todėl dramatinė kūrinio linija kiek nukentėjo.

„Gėlių kalbėjimas“ yra nepaprastai efektingas kūrinys, tačiau kartu jis reikalauja didesnio solisto meistriškumo. Opusas turi bene tiek pat potencialo ir stiprybės kaip ir J. Juzeliūno „Cantus magnificat“. Jeigu kūrinį būtų atlikęs išties ugningas sopranas, „Gėlių kalbėjimas“ galėjo būti dar įspūdingesnis ir labiau paliesti publiką. Šis kūrinys man tapo nepaprastu atradimu.

Finalinis vakaro kūrinys Poema-koncertas styginių orkestrui buvo stulbinantis! Ši kompozicija buvo tikras styginių orkestro tour de force su savo besikeičiančiomis nuotaikomis ir reikliais mostais. Kūrinio energija ir grožis – pritrenkiantys, todėl negaliu patikėti, kad opusas nėra atliekamas visame pasaulyje. Šis opusas leido orkestrui ir jo dirigentui Donatui Katkui parodyti savo stipriausias puses – atlikimas buvo puikus. D. Katkaus dirigavimo kontrolė ir niuansai buvo elegantiški, bet kartu ir intensyvūs. Pirmasis smuikas Giedrė Žarėnaitė buvo puikus pavyzdys, ko turėtų siekti smuikininkas. Jau seniai nebuvau taip sužavėtas orkestro atlikėju.

Apibendrinant, tai buvo išskirtinis koncertas, tinkama duoklė didžiam kompozitoriui ir puikus renginys prisiminti. Mano draugas, atvykęs iš Didžiosios Britanijos, liko nepaprastai sužavėtas šiuo reginiu – atrodo, kad gimė dar vienas J. Juzeliūno muzikinio palikimo gerbėjas.

Lietuvos muzikos antena

Juzeliunas

news

J. Juzeliūno 100-mečio renginiai.